Parodoje dalyvavo keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė, skulptorius Jonas Naruševičius, jų vaikai Rytas, Saulė ir Giedrė, anūkai Vasarė, Gintarė, Danielė, Matas. Eksponuota daugiau kaip 100 vienetinių darbų ir komplektų, taip pat nuotraukos svarbesnių darbų eksterjere – Jono Naruševičiaus skulptūros Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadui, skulptūra „Lietuva istorijos glėbyje“, Onos Kreivytės-Naruševičienės sukurti dekoratyviniai pano interjerui.

Penkios parodų salės leido įsijausti į kiekvieną kūrinį, į skirtingų autorių savitą spalvų ir formų pasaulį ir kartu pajusti vienijančią galią. Tai pakeri, juk eksponuojami trijų kartų, devynių autorių, dargi skirtingų dailės sričių darbai. Kyla klausimas, kas vienija šią parodą, kuo pamatuotas jos vientisumas – amžiaus, žanro ar koncepcijos matu? Apsilankius šioje šeimoje aišku – juos vienija šeima ir nuo kūdikystės susiformavusi vidinė motyvacija kurti. Nuosavame name Antakalnyje, tarsi močiutės nulipdytame bičių avilyje, sutelpa visa šeima, ir nors Saulė gyvena kitur, ją dažnai rasi čia. Pas juos nėra uždarų durų, laksto vieni pas kitus, tai ko pasiklausti, tai šiaip pasėdėti.

Visa šeima – profesionalūs dailininkai, net mažieji pradinukai Danielė ir Matas pas močiutę lipdo savo darbelius ir jau ne pirmi metai dalyvauja parodose. Ir į savo parodų atidarymus keliauja visi, kaip sakiau, nuo kūdikystės. Į Varšuvą keliavo ir pats jauniausias šeimos narys – 5 mėnesių anūkėlis.

Prasmingi J. Naruševičiaus žodžiai pasakyti per parodos atidarymą: „Kalbėti apie meną ir gyventi menu – didelė dovana“. Skulptorius, sukūręs daug portretų, antkapinių paminklų, monumentų, vienodai puikiai valdo įvairias medžiagas: akmenį, marmurą, metalą, molį. Dailininko darbai monumentalūs, aiškios kompozicinės struktūros, puikiai įkomponuoti į erdvę. Jį domina istorinės („Karalius Mindaugas“, 1993; „Laisvės sparnai“, 2009), filosofinės, kultūrinės, kosmoso temos.

Keramikė O. Naruševičienė – turtingos meninės mąstysenos, lakios vaizduotės, moderniai suvokianti liaudiškas tradicijas skulptūrinės pakraipos dailininkė. Jos kūrybą taikliai apibūdina lietuvių keramikos patriarcho Liudviko Strolio žodžiai: „...atkreiptinas dėmesys į jos kūrinių formų paprastumą, jautrų temų sprendimą, į gražų, kilnų jausmą, kuris būdingas daugeliui jos kūrinių“. Temos atgyja molyje iš vaikystės prisiminimų („Kaliausės vėjyje“, 1985), gyvenimo patirties, kelionių, impulsyviai prasiveržia ją skaudinančios tragedijos („Sausio 13-osios aukoms atminti“, 1991; „Nidos miškų tragedija“, 2006). Ypatingos rimties parodai suteikia fontanas „Amžių gausmas“ (2009), skleidžiantis paslaptingą vandens lašų melodiją.

Tėvų kūryba pasižymi santūriomis, o jaunųjų – intensyviomis spalvomis. Spalva reikalauja ypatingo subtilumo ir saiko. Ryto Naruševičiaus aptakių formų vazos, dekoratyviniai pano padengti įvairiaspalviais ryškių spalvų potėpiais, abstrakčiais arba sudarančiais vos įžvelgiamų figūrėlių ar ornamentų raizginį. Tai galima būtų pavadinti tapyba erdvėje ant molio.

Saulė Jurkynienė kuria paveikslus iš odos, puikiai derančius šiuolaikiniame interjere. Derindama tapybos spalvingumą ir įvairias technikas – marmuravimą, batiką, sausaspaudę, auksavimą, sidabravimą, įvairius sujungimo ir aplikacijos būdus, išgauna originalią išraišką.

Sodriomis spalvomis, kiek prigesintomis skaitmeninio vaizdo, akį traukia Giedrės Petkevičienės skaitmeninė grafika. Pavergia nuoširdžios ir paprastos temos iš vaikystės, iš mus supančios aplinkos ir originalus kūrinio parodymas. Ji eksponuoja nutapytą paveikslą ir šalia tą patį darbą, paverstą skaitmeniniu vaizdu.

Jaunosios anūkės dar mokosi. Vasarė Naruševičiūtė – Airijoje kompiuterinės grafikos, Gintarė Jurkynaitė tapo peizažus, natiurmortus.

„Kartų pokalbis“ pristatė gana skirtingus menininkus, bet jie visi siekia tikrųjų vertybių, kūrybą tapatina su gyvenimo morale.

„7 meno dienos“ Nr.10 (886), 2010-03-12