Darbai smagūs dėl ironijos ir itin subtiliai paslėpto pykčio. Daug smagumo parodą lankant teikia jos žiūrovai. Kadangi šiomis dienomis begalė „meno mylėtojų“ eina aplankyti Goyos, tai ir pokštai nesuvaldomai srūva per galerijos sales. Didžios damos ir kostiumuoti dėdės vis trypčioja aplink darbus, žnybteli vienas kitam į šoną ir juokiasi iš pavaizduotos situacijos, kurioje Goya nupasakojo jau gerai jiems žinomas scenas tiek vaizdais, tiek žodžiais. O kiek juoko pamačius paveikslą „Užpuolė“, kurio tekstas byloja, kad dažnu atveju net tuščia guostis užpultai (neva pati prisiprašė).

Taigi prieš apsilankant svečiuose pas Goya, dera nuteikti save akistatai su paaštrinta kasdienybe. Didelėje erdvėje pristatomas ciklas „Kapričai“ („Los Caprichos“), kur pašiepiamos amžinos žmonių ydos: godumas, ištvirkimas, veidmainiškumas, bet su labai miela širdžiai ironija. Goya puikiai perteikia kasdienį Madrido gatvių gyvenimą ir jo problemas, kurių niekaip negalima atsieti nuo dabartinių. Menininkas neliaupsina žiūrovo, neglaisto tiesos saldžiomis frazėmis, nežaidžia minkštumo galimybėmis ir nesimėto tuščiais sakiniais. Taip pat menininkas nevengia tiesaus kirčio, o tai regima jau pirmame darbe, kuris pradeda visą ciklą „Los Caprichos“, – autoportrete. Sekant kūrinius toliau, dažnai galima atpažinti savo pačios išgyventą situaciją, kaip kad graviūroje „Atiduosiu raganai!“ Tiesmukai ar ne, ši situacija tikrai kelia kažkokius vaikystės prisiminimus, kad ir „eik miegot, nes atiduosiu žydams“. Kuo toliau, tuo absurdiškiau, ir akivaizdu, kad kai kurios socialinės problemos, pavyzdžiui, savo baimių įkurdinimas kitame, nesikeičia.

Parodoje vaizduojama tuštybė, gal geriau reiktų sakyt „kekšybės ypatumai“. Štai kūrinys „Bus gera apyvarta“: „Tetulė Kura nekvaila. Ji žino, kaip svarbu neišeiti į gatvę apsmukusiom kojinėm.“ Tokios tematikos kūrinys labai primena Vilniuje esančią gėlių gatvę ir jos „darbuotojas“, kurios žino, kad gera apyvarta bus tada, jei jos „gražiai“ pasidažys ir apsirengs kuo trumpesnius drabužėlius su tvarkingomis kojinėmis. Šį kūrinį galima apžiūrinėti ilgai, tačiau imi ieškoti tolesnių patarimų. „Norint pamokyti tas lengvabūdes mergiščias, nieko nėra geriau kaip uždėti joms ant galvų kėdes.“ Ramiau, moterys! Žinoma, menininkas neapleidžia ir kitų temų. Fantastiškas gebėjimas perteikti ironiją su vulgarumo prieskoniu, ji tik po kelių sekundžių ištraukia šypsnį, o po to suvokimą, kad tai yra absoliučiai tragiška, bet kasdieniška. Štai ką autorius rašo po graviūra „Drovusis“: „Yra žmonių, kurių nepadoriausia vieta – veidas. Jiems savo godžias, suktas fizionomijas reikėtų slėpti kelnėse.“ Ir kas paneigs, kad taip nebūna? Suktos fizionomijos, ištvirkę gestai ir štai violetinis pedofilijos skandalas. Gaila, kad ponas Goya dabar negyvena tarp mūsų...

Cikle pasirodo įvairūs socialiniai sluoksniai ir profesijos su joms būdingais nusižengimais. Tryliktoji graviūra „Karšta!“: „Jie nelaukia, kol viralas praauš, jie skuba ryti. Norintiems patirti malonumą, reikia išmokti susilaikymo ir nepamiršti saiko.“ Tai tiesmukas žvilgsnis į politiką ir verslą. Ryti, griebti, krautis, lupti, atimti ir viską daryti itin greitai. „Stop“ išlemens tik tada, kai vidaus organai jau sproginės nuo gėrybių pertekliaus. Labai gražiai čia ima žaisti trys sąvokos: politika, korupcija, (ne)saikas. Tiesa, dažnai neatsiejama korupcijos palaikymo komanda – daktarai. Dailininkas neapleidžia ir mokytojų, kurie kartais taip pat būna nusidėję, kaip ir kiti asmenys, nors gali atrodyti šven�...