Vienas originaliausių lenkų prozos pastarųjų metų kūrinių „Lialė“ jau išleista Vokietijoje, Italijoje, Izraelyje, Kroatijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Lenkijoje knyga apdovanota prestižiniu apdovanojimu - „Paszport Polityki“. Jacekas Dehnelis taip pat tapo ir piešia, yra „Zachętos“ galerijos tarybos narys, kelerius metus vedė televizijos kultūros laidą „Ùossskot“. Perskaitęs debiutinę Dehnelio knygą „Paraleliniai gyvenimai“ („Ýywoty równolegùe“), Czesùawas Miùoszas rašė: „Jaceko Dehnelio atveju turime reikalą su visiškai nepriklausomu nuo dabar privalomos mados žmogumi“.

Romane „Lialė“ prikeliate savo vaikystę. Koks vaikas buvo Jacekas Dehnelis?

Mano šeimoje susitiko dvi tendencijos - patriarchalinė ir matriarchalinė. Patriarchalinėje mano tėvo šeimoje nebuvo diskutuojama, tik duodami nurodymai, o vaikai traktuojami kaip pavaldiniai. Mamos šeimoje visada vyravo matriarchatas, tos šeimos moterys buvo stipresnės ir turėjo ką pasakyti, tai atspindėjo ir santykiai su vaikais. Jie buvo traktuojami kaip asmenybės, su kuriais kalbama, į kurių nuomonę įsiklausoma. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidau senelės šeimoje, vėliau juose būdavau per atostogas, šventes, savaitgalius, augau labai tolerantiškoje, dialogui su vaiku atviroje atmosferoje. Todėl buvau siaubingai ne pagal metus protingas berniukas, nes buvau įsitikinęs, kad su vaikais reikia kalbėtis kaip su lygiais. Žinoma, kartais pasitaikydavo ir diskusijų, kuriose vaikų dalyvavimas buvo nepageidautinas. Tada mus išprašydavo į kitą kambarį. Bet dažniausiai sėdėdavome prie stalo ir klausydavomės visų pokalbių apie meną, kultūrą, politiką ir pan. Tai ugdė intelektualiai, nes vaikas, kuriam šešeri ar aštuoneri, labai nori įžengti į suaugusiųjų pasaulį, juk suaugusiųjų imitavimas yra svarbi žaidimų dalis. Tad mes labai sparčiai mokėmės suaugusiųjų pasaulio. Pagrindinė vaikystės figūra, manau, buvo mano senelė Lialė, tiksliau, Helena, - stipri asmenybė, valdinga, bet kartu apdovanota didžiuliu humoro jausmu ir talentu pasakoti istorijas. Įdomu, kad ji turėjo kalbėjimo, o ne rašymo dovaną. Daug metų ji dirbo radijuje, rašė feljetonus, radijo pjeses. Vėliau radau tuos tekstus ir paaiškėjo, kad juose visai nėra to žavesio, kuriuo pasižymėjo mums pasakotos istorijos. Senelė turėjo būtent kalbos, gražaus pasakojimo dovaną, todėl viskas atrodė spalvingiau, gyviau. Užrašyta istorija prarasdavo patrauklumą. Tuose nesibaigiančiuose senelės pasakojimuose pagrindinė vieta buvo skirta jos gyvenimo istorijoms, įvairiems anekdotams, bet daug perpasakojo didžiųjų kultūros tekstų - antikinių tragedijų, Shakespeare'o dramų, Stendhalio ar Balzaco romanų, juos senelė mums paprasčiausiai perpasakodavo kaip istorijas, vykusias Kelcuose ar Lisove, panašiai kaip garsių filmų - „Kasablanka“, „Šuniškas pasaulis“, „Mirties vardas Engelchen“ ar „Raudonoji smuklė“ su Fernandeliu - siužetus. Daugumą tų kūrinių perskaičiau ar pamačiau daug vėliau, bet iškart juose atpažindavau kažką „sava“, kai kurių nemačiau ir neskaičiau iki šiol. Visa tai susiliejo į amalgamą, beje, „Lialėje“ visa tai galima išgirsti ir pamatyti.

Kokią įtaką Jūsų vaizduotei turėjo Gdanskas - vieta, kurioje praleidote pirmuosius metus?

Tautiškai neapibrėžta Gdansko praeitimi, vokiečių įtaka susidomėjau daug vėliau, skaitydamas Huelle's ir Chwino knygas, pamažu suvokdamas, kad pats esu kilęs iš etniškai labai mišrios šeimos. Daugiau įtakos man turėjo maža miesto dalis Oliva, dar daugiau - trys ar keturi kvartalo namai netoli miško. Priešais namą, kuriame buvo mano senelės butas, buvo didelis sodas, kurį jį prižiūrėjo ir kuriame augo daug gražių gėlių. Tarp gėlynų augo du milžiniški itališki riešutmedžiai ir trešnė, būtent po šiais gražiais medžiais praleidau didžiąją vaikystės dalį. Iškart už tvoros prasidėjo milžiniška miško siena, ten eidavome pasivaikščioti. Kita kryptimi, pro XX a. pradžioje statytus namus, eidavome į Olivos abatų parką, ten lesinome antis. Toks mažas pasaulio gabalėlis, toks savas, tai ir yra Oliva.

Skaitydamas „Lialę“ pagalvojau, kad knygos paantraštė galėtų būti „Prarasto laiko beieškant“. Mėgstate Proustą?

Mėgstu. „Prarasto laiko beieškant“, žinoma, yra puikus ciklas, ankstesnė Prousto sumanymo versija „Žanas Santėjis“ („Jan Santeuil“) man taip pat patiko. Taip atsitiko, kad paskutinio „Prarasto laiko beieškant“ tomo vertėjas buvo pirmasis mano senelės vyras. Jį daug kartų miniu „Lialėje“. Tai Julekas, tiksliau, Julianas Rogoziñskis. Be abejo, tai viena tų knygų, kurios mane suformavo. Mažai kas pastebi, kad ji pasižymi ne tik ypatingu jautrumu, bet ir didžiu humoro jausmu, nors ir joje, man regis, pasitaiko silpnesnių fragmentų, kuriuos Proustas ramiai galėjo sutrumpinti. Bet tai buvo susiję su jo mąstymo būdu, jutimu, todėl nesutrumpino, ir gerai.

Skaitydamas „Lialę“ supratau, kad jau laukiu kitos Jūsų knygos. Ta kita prozos knyga tapo romanas „Balzakiana“, kuriuo, manau, nustebinote ne tik mane. Kodėl manote, kad verta pasitelkti Balzacą, kai nori papasakoti apie šiuolaikinę Lenkiją ir lenkus?

Balzacas preparavo visuomenę. Tam tikru momentu mane tai pradėjo dominti ir nusprendžiau balzakiškai pažvelgti į šiuolaikinę lenkų visuomenę. Tas pjūvis, žinoma, neišsamus, nes keturiose trumpose apysakose neįmanoma aprėpti visumos, kaip kad tai darė Balzakas šimte keliasdešimtyje savo ciklo tekstų. Man buvo įdomu pažvelgti į visuomenę kapitalistinių permainų laikais, kai pagrindiniu vardikliu tapo pinigai: kasdien stebiu, kokie svarbūs yra pinigai, kaip dažnai jie tampa žmogaus padėties rodikliu, tuo, kas apibrėžia jo vertę. Viename visuomeninių portalų „Mūsų klasė“ užsiregistravo milijonai lenkų, jie po daugelio metų randa savo mokyklos draugus. Įdėdami nuotraukas, rodydami save, jie rodo tai, ką turi geriausia (tarsi krištolinius indus bufete) - kelionių po užsienį, automobilio, namo, vaikų nuotraukas. Tie, kurie neturi nieko, deda vaikų nuotraukas. Labai įdomi visuomenės dvasinio gyvenimo medžiaga. Be to, žinau daug autentiškų istorijų, labai balzakiškų, arba apie savo pažįstamų šeimas, arba kur nors nugirstas. Nusprendžiau, kad būtent tokiu raktu galima tą visuomenę atrakinti, parodyti, kad Balzaco metodas pasiteisina mūsų dienomis būtent kaip tyrimo instrumentas, kaip visuomenės analizės metodas.

Kas patinka labiau - fotografuoti pačiam ar rinkti senas, kažkieno kito padarytas nuotraukas?

Pirmiausia esu kolekcionierius. Kolekcionierius tam tikros dvasios būsenos ar defekto prasme, nes turiu trūkumą, kaupėjo savybę supirkinėti, kaupti daiktus. Tai ne kokie nors vertingi antikvariniai daiktai, nes jų negalėčiau įpirkti, bet dažniausiai senienos, tikrovės atplaišos. Nuotraukos yra arčiausiai to idealo, nes jos arčiausiai gyvenimo. Iš to atsirado „Fotoplastikonas“ - naujausia prozos knyga, kuri susideda iš nuotraukų ir šimto trumpų tekstų (šiek tiek esė, šiek tiek poetinės prozos), bandančių parodyti tai, kas slypi nuotraukose, kas iš pirmo žvilgsnio mums neakivaizdu, bet kas atveria vartelius į kokią nors istoriją, pasakojimą, dažnai diskretišką. Tai viena mano mėgstamiausių pramogų - nuodugniai, nepatikliai apžiūrinėti nuotraukas. Daug vaikystės valandų praleidau vartydamas dailės albumus ir, ko gero, tada išmokau apžiūrinėti detales. Esu trumparegis. Sako, kad tai veikia pasaulio suvokimą, į viską žvelgiu per detales. Todėl tie tekstai dažnai atsiranda iš menkos detalės, kuri išauga į visą istoriją, kartais tikrą, kartais išgalvotą, įvairiai pasitaiko.

Jei įsivaizduotume Jūsų fotografinį portretą, kuris atskleistų kuo daugiau Jaceko Denhelio vidinio pasaulio, kaip būtumėt apsirengęs, kokiame fone stovėtumėt, kokie daiktai būtų toje fotografijoje?

Jei imsite tipiškas fotografijas, kurios spausdinamos ant knygų viršelių ar žiniasklaidoje, tai jose esu arba kaip rašytojas - knygų fone, arba vilkiu drabužius, kurie fotografams atrodo įdomiausi - surdutą, su laikrodžio grandinėle, esu su lazdele. Žinoma, aš taip ir rengiuosi iš tikrųjų, bet kiekvienas rūbas yra tik vienas iš daugelio, nes juk lankau ir treniruoklių salę, kur vilkiu paprastus šortus ir marškinėlius, tapydamas apsivelku nešvarų švarką, o rytais po namus vaikštau su chalatu... Mano chalatai keistoki: turkų kaftanas, japonų kimono, siuvinėti kurdiški marškiniai. Dažnai rengiuosi tiesiog įprastai, visomis prasmėmis, kad ir savo vaikino drabužiais. Galima mane nufotografuoti dėvintį kiekvieną tų drabužių, kiekvienąkart vis su kitokiais priedais, ir visada tai bus tik dalinis vaizdas. Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną iš mūsų. Tad neduosiu vienos įsivaizduojamos nuotraukos, nes niekas neturi tokio „vieno veido“. Jis visada bus išgalvotas, nes tada atsisakoma kitų asmenybės aspektų, įpročių, sumanymų ir pan.

Kaip jautėtės televizijos laidos vedėjo vaidmenyje ir ką Jums davė ta televizinė patirtis?

Vidutiniškai jaučiausi, juolab kad dirbau kartu su dar dviem vedėjais, kurie labai skyrėsi nuo manęs, nors ir buvo simpatiški. Neslėpsiu, kad man televizijos laidos apie kultūrą idealas yra kalbančios galvos, bet galvos, kalbančios taip, kad negali atsitraukti nuo televizoriaus. Beje, nemanau, kad turiu tokią dovaną. Bet ta laida buvo visai kitokia, dinamiškesnės prigimties, prie scenaristo sugalvoto siužeto visada buvo prijungiami įvairūs kultūros įvykiai, kuriuos mes aptardavome, - knygos, plokštelės, spektakliai, koncertai. Ką man tai davė? Trejus metus davė finansinį stabilumą, davė taip pat pasitenkinimą, kad į televiziją įvedžiau tam tikrus mane dominančius dalykus, kurie galbūt antraip televizijoje visai nebūtų pasirodę, ir, pagaliau, davė man kalbėjimo priešais kamerą laisvumą. Dar tai buvo įdomus nuotykis, nes turėjau galimybę kalbėtis su daugybe žmonių, iškilių kultūros kūrėjų, tokių kaip Andrzejus Wajda, Dubravka Ugrešiã, Michaelas Nymanas ar Peteris Greenaway'us. Be „Ùossskot“ tikrai jų nebūčiau pažinęs. Juk dar vyko užkulisiniai pokalbiai, dažnai daug įdomesni už tuos, kuriuos vėliau matė žiūrovai.

Visai neseniai rašytojai kruopščiai slėpė savo seksualinę orientaciją, nors visi žinojo, pavyzdžiui, apie Iwaszkiewicziaus, Lechonio, Andrzejewskio ar Stryjkowskio homoseksualumą. Jūs nusprendėte atsiskleisti. Ar tai buvo sunkus sprendimas?

Žinoma, orientacija buvo slepiama, bet tik homoseksuali, nes heteroseksuali buvo visiškai akivaizdi. Matyt, tai laiko klausimas, po 1989-ųjų Lenkijoje atmosfera šiuo požiūriu tikrai pasikeitė. Nors Lenkija ir yra homofobiška šalis. Tačiau visada gali būti blogiau. Iš to, ką išgirdau, Lietuvoje yra blogiau, bet negalima lyginti su situacija tokiose šalyse kaip Iranas ar Uganda. Kad Lenkija vis dar yra homofobiška šalis, daugiausia kalta Bažnyčia, kuri šiais klausimais elgiasi visiškai skandalingai, nors dar ir nepasiekė to, ką evangelikų, anglikonų ir katalikų misionieriai padarė Ugandoje. Tad visada gali būti ir blogiau. Aš buvau vienas iš negausių kultūros kūrėjų, nors ir ne pirmasis, kuris prisipažino. Vėliau prisipažinusių skirtinguose sluoksniuose buvo vis daugiau. Nedariau jokio specialaus coming out, jokio interviu žurnalui, esą „štai aš esu gėjus“, nes man tai atrodo gana dirbtinai ir groteskiškai. Paprasčiausiai rašiau meilės eilėraščius, kurie, suprantama, buvo skirti vyrams. Keli ir moterims, nes kurį laiką draugavau su mergina ir kelis eilėraščius skyriau jai, bet daugiausia tekstų skirta vyrams. Iš pradžių tuose eilėraščiuose keičiau galūnes, paskui pagalvojau: „Po velnių, rašau savo skaitytojams ir kalbu apie labai svarbius dalykus, tai ką, turiu jiems meluoti?“ Tai negarbinga. Kodėl? Kad kažkas supyks, gal kelios mano tetos (čia klydau, jos visai nesupyko), šeimos nariai? Pagalvojau, kad rašytojas turi garbingai elgtis su savo skaitytojais, nes skaitytojai jį išlaiko, rašytojas jiems atsiveria kalbėdamas apie labai intymius dalykus, ir staiga turiu meluoti, nes visuomenei tai yra nepriimtina? Na, nereikia persistengti. Pasirodė, kad žingsnis, kurio taip bijojau, galiausiai nebuvo toks baisus, o jo pasekmės - ne tokios, kokių laukiau. Žinoma, internete kartais paskaitau šlykščių homofobiškų komentarų, bet tokia yra interneto prigimtis, žmonės ten košmariškai burnoja, nes jaučiasi anonimiškai. Jei nebūčiau gėjus, man kliūtų, kad pavardė nelenkiška, arba kad esu žydas, nors nesu (nežinau kodėl patekau į „antilenkiškų žydų sąrašą“, įtariu, kad ten atsidūriau dėl dviejų priežasčių - nelenkiškos pavardės ir todėl, kad verčiau Osipą Mandelštamą), kliūtų už tai, kad esu negražus, kvailas, už bet ką. Bet esu gėjus, todėl kliūva už tai. Man būti gėjumi yra natūralu, o įvairios meilės atmainos tikrai yra pats natūraliausias ir gražiausias dalykas, koks mums apskritai tenka gyvenime, tad nusprendžiau, kad nėra ko slėpti ir meluoti apie tokius svarbius dalykus. Ir, manau, tai yra gerai.

Jei užsinorėtumėt parašyti prozos ar poezijos kūrinį apie Vilnių, nuo ko pradėtumėt?

Na, tai mane pagavot... Bet galiu papasakoti, koks buvo mano pirmas stiprus Vilniaus vaizdinys. Ėjome iš viešbučio, kuris yra už senamiesčio ribos, link Aušros vartų, ir pirmas iš senamiesčio išeinantis sutiktas žmogus buvo barzdota moteris. Manau, kad tai susiję su hormonais, ta ponia apskritai atrodė gana keistai. Taigi toks buvo mano pirmas susidūrimas su nežinomybe, nes Vilnius mums visiškai nepažįstamas miestas, o moteris su barzda įeinant padarė stulbinantį įspūdį. Paskui pamatėme senamiestį, kuris primena Lenkijos rytus, nes panašių namų, pastatų (žinoma, ne identiškų) yra Liubline, Zamostėje, Chelme, Žešuve, o Sandomežo rotušė, pavyzdžiui, turi panašų į atstatytos Žemutinės pilies atiką. Lenkijos rytuose ir pietryčiuose išliko panašus architektūrinis mąstymas ir specifiškas užstatymas, toks, kad iškart žinai: netrukus bus cerkvė, iškart po jos - sinagoga, o jei ne sinagoga, tai vieta, kur stovėjo sinagoga, o cerkvė tikriausiai buvo perstatyta į katalikų bažnyčią, o jei katalikų bažnyčia, tai ji tikrai bent trumpai buvo cerkvė. Vilniuje matau kažką, ką pažįstu iš Lenkijos, ir čia jaučiu tam tikrą giminystę. Nenorėčiau padaryti baisaus imperiškai nusiteikusio nacionalistinių stereotipų apimto lenko įspūdį, paprasčiausiai matau tam tikrą tų žemių vientisumą. Neturiu omenyje „lenkiškų žemių“ vientisumo. Tai yra vientisa ir kartu nei lenkiška, nei lietuviška, nei baltarusiška ar ukrainietiška, nei čekiška teritorija, tai, kas būdinga Vidurio Europai ir lengvai pereina iš vienos šalies į kitą. Tai ne žemėlapis, kuriame skirtingos šalys uždažytos skirtingomis spalvomis ir atskirtos griežtai nustatytomis sienomis, bet žemėlapis, kur atspalviai tarsi plaukia iš vienos vietos į kitą. Tai kultūros, kuri laisvai plaukia, žemėlapis. Nes kultūra plaukia laisvai. Todėl Vilnius, nors jo niekad nepažinojau, man turi atpažįstamų ir artimų bruožų.

Kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis

„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05