1984 m. Suzuki pakeitė savo teatro pavadinimą į SCOT („Suzuki Company of Toga“). Čia, į atokią kalnų vietovę Togą, ne vieną dešimtmetį renkasi teatro fanatikai ir profesionalai, siekdami pažinti ir išmokti režisieriaus metodą - vaidybą, grįstą ypatinga minties, valios ir fizine koncentracija, kai biologinė energija paverčiama menine raiška. Metodas keliauja iš šalies į šalį, yra taikomas tiek šokio, tiek dramos teatre (lietuvių scenoje ir darbe su aktoriais jį yra įvaldžiusi Vesta Grabštaitė; šį metodą pasitelkus kurtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“), bet ne tik jis apibūdina japonų teatro meistro išskirtinumą. Suzuki nuolat keliauja po pasaulį, veda užsiėmimus, stato spektaklius. O šie tik sustiprina jo kuriamo teatro reikšmę, nes jam teatras - tai ir jo sukūrimo, ir jo gyvavimo konkrečioje erdvėje visuma: jungdamas tradicinius japonų ir vakarietiško teatro elementus, režisierius jungia ir būdingas jiems tradicijas, istoriją, pasaulėžiūrą ir filosofiją. Ir daro tai ne vien siekdamas sukurti universalų, nacionalines ar kultūrines ribas peržengiantį meną, bet ir norėdamas suteikti jam aktyvaus kūrybinio bendruomeniškumo vertę, galinčią paveikti kultūrinę, socialinę, net politinę sistemas.

Kad Suzuki spektakliai pagrįsti nepaprasta energija ir išties įveikia visus kultūrinius skirtumus, parodė ir atvežtas spektaklis „Dionisas“. Šis mažas Suzuki šedevras, kuriame jauti derant intensyvią atlikimo įtampą ir minimalistinius vaizdus, buvo parodytas Juodojoje „Menų spaustuvės“ salėje, tiesa, gal kiek per ankštoje ir ne visai tinkamoje pamatyti visas režisūrines spektaklio subtilybes. Nepaisant tvankumo ir žiūrovų gausos, režisieriaus ir aktorių interpretuota Euripido „Bakchančių“ intriga suskambėjo kaip reta paveikiai ir įtikinamai.

Suzuki bene visus statomus draminius kūrinius adaptuoja „japoniškam“ teatro modeliui. Ar tai būtų Antono Čechovo „Trys seserys“, ar Edmond'o Rostand'o „Sirano de Beržerakas“, režisierius abstrahuoja draminį veiksmą ir personažus iki rytų mentalitetui artimų simbolių ir jų priešpriešų. „Bakchantes“, paties režisieriaus žodžiais tariant, jis išgrynina iki valdovo ir dievo, valdžios ir religijos konflikto, kuris pasmerktas išsispręsti nusikaltimu ir auka: „Žmogaus sąmonė - tai kalėjimas, o jo sienos - istorija, kurią rašo energingo visuomeninio gyvenimo dvasios ir susvetimėjimo jausmo apimto šiuolaikinio žmogaus individualybės konfliktas, tai dviejų skirtingų sielos būsenų susidūrimas.“ Uždrausdamas garbinti naująjį dievą Dionisą, karalius Pentėjas pats patiria jo rūstį, o atnašavimo naujam dievui ekstazėje nukovusi liūtą Pentėjo motina, pasirodo, nužudo vienintelį savo sūnų. Apie tokį dvasios pasimetimą rašė Euripidas, „Bakchantėmis“ užbaigęs antikinės tragedijos klestėjimą. Suzuki, pavadindamas spektaklį „Dioniso“ vardu, grįžta prie žmogaus tragedijos, kurioje tik jo sielos riksmas stipresnis už dievą.

Savo pasakojimą Suzuki skaido į kelias įspūdingas scenas. Septynios šviesios lengvos kėdės skirtos septyniems atlikėjams, kurių šviesūs kostiumai šiek tiek primena vyskupų su tiaromis apdarus: skulptūriškos, tik keičiančios pozas grimuotų...