Nenorėčiau paskutinėmis savaitėmis matytų spektaklių sieti su artėjančia Teatro diena. Vasaris visad būdavo mėnuo, asocijavęsis su karštligišku premjerų žiūrėjimu, kurias teatrai suskubdavo parodyti, siūlydami potencialius apdovanojimų laureatus. Šįkart įdomesni ir vertingesni pasirodė nepriklausomai nuo jokios datos realizuoti kūrėjų sumanymai, vienaip ar kitaip susiję su aktorių, dalyvaujančių spektakliuose, pasirinkimais. Pastarieji iškart nukreipė link „monologinės“ dramaturgijos, kurios formų šiandien irgi ypač gausu.

Pirma - tai prancūzų dramaturgė Yasmina Reza, kurios pjesę „Atsitiktinis žmogus“ (1995) Rusų dramos teatro mažojoje salėje pristatė teatras „Mens Publica“ (eilės laukia Valentino Masalskio LNDT repetuojama garsioji Reza pjesė „Menas“). Reza pjesės ypač populiarios tarp aktorių: draminis veiksmas, grindžiamas monologų ir dialogų sankirtomis, savotiškų „subjektyvaus“ ir „objektyvaus“ požiūrių montažu, siūlo neribotas „mikrovaidybos“ galimybes, gyvenimo bei kūrybos reiškinius sublimuojantys tekstai gyvi ir taiklūs, o iš pirmo žvilgsnio naudojamas „gerai padarytos pjesės“ principas suveržia draminę situaciją į smagią intrigą. Tad, atrodytų, režisieriaus intervencija čia gali būti minimali, o dėmesys koncentruojamas į išvaidinamus teksto niuansus. Bet Reza tuo ir įdomi, kad jos tekstuose riba tarp atpažįstamos situacijos, veikėjų tikroviškumo ir meninės išmonės labai plona: monologai čia neatlieka pagalbinės funkcijos, o yra svarbiausias draminio pasakojimo elementas, kuris per kalbėjimo ir tylos pauzes sukuria antrinę tikrovę, ir veikėjai regisi gyvenantys dviejuose skirtinguose pasauliuose. Vienas jų - objektyvus, jį scenoje mato žiūrovai, kitas - virtualus, subjektyvus, čia garsiai mąsto veikėjai. Mąstymas tampa tikruoju dialogu, kurio taip stinga ar kuris neįmanomas tikrovėje, o jo ir objektyvios tikrovės montažas įskelia naujas, net dramatines prasmes.

„Atsitiktiniame žmoguje“ traukinio iš Paryžiaus į Frankfurtą kupė Reza suveda vyrą ir moterį. Vyras - garsus rašytojas, moteris - jo romanų skaitytoja. Nebylios veikėjų kelionės metu be paliovos skamba abiejų monologai, įvedantys į jų kasdienybę ir kartu įsukantys į šio atsitiktinio susitikimo sūkurį. Moteris, vardu Marta, nepraleido nė vienos rašytojo knygos - sau pritaikė jų herojų išgyvenimus, pati pradėjo mąstyti jų mintimis, gal net elgtis kaip jie. Rašytojas, vardu Polis Parskis, atvirkščiai, su romanine tikrove neturi nieko bendra, yra paskendęs buityje ir kasdienybėje. Šią gražią metaforą, gimstančią iš amžino kūrinio ir jo „suvokėjo“ susidūrimo, juolab kūrėjo ir jo kūrinio skirtybės, Reza išrutulioja kaip komišką situaciją: Martai knieti užkalbinti rašytoją, pasakyti, kad jį pažino, šis tol nekreipia į ją dėmesio, kol staiga pamato jos rankose naujausią savo romaną „Atsitiktinis žmogus“.

„Mens Publica“ kraitėje Reza pjesė - trečias spektaklis, kuriuo į šį teatrą susibūrę Kauno dramos teatro aktoriai tęsia žiūrovų pažintį su ryškiausiais XX a. autoriais ir kūriniais. Pirmi du darbai gimė ir rodomi Kaune, naujausio kūrybinėje grupėje - vilniečiai: aktorius Arvydas Dapšys, režisierius Jonas Vaitkus, scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, kostiumų dailininkė Diana Lozoraitienė, juos subūrė kaunietė aktorė Goda Piktytė. Nepaisant skirtingų kūrėjų, spektaklis gimė, ir to, kas būdinga greitam, „atsitiktiniam projektui“, jam tikrai neprikiši. Priešingai - nuo pradžios iki pabaigos išlaikoma subtili komiškumo ir melancholijos nuotaika, kuri, kaip tas įsivaizduojamas horizontas už traukinio lango, tai išskiria, tai sujungia du vienišius.

Scenografė išskleidžia kupė kaip sulankstomą paveikslėlį: atsuka keleivių suolus ir įkurdina veikėjus priešais žiūrovus. Visą spektaklį jie išlieka prikaustyti prie savo „vietos“, perskirti lango ir iš pradžių neįveikiamo svetimumo. Režisierius ir aktoriai tarsi eksponuoja personažus ir nuo pat šių pasirodymo sodrina jų skirtybes. Pukšintis, tuštinimusi ir maistu, nemiga ir būsimu žentu susirūpinęs Dapšio Parskis regisi persunktas „kartėlio“ - jausmo, nuspalvinančio kiekvieną jo repliką, judesį ar žvilgsnį. Parskis nuolat kuičiasi, jo dėmesys klaidžioja, minčių srautas padrikas ir trūkčioja. Aktorius nešaržuoja Parskio, bet gyvos ir spalvingos jo intonacijos, pabrėžtas „kūniškumas“ ir materialumas sukelia šypsnį - kūrėjai griauna didžio rašytojo įvaizdį, be skrupulų jį nužemindami ir „sužmogindami“. Kitokia yra Piktytės Marta - santūri, pasitempusi, tarsi tam ją įpareigotų perskaitytos Parskio knygos; elegantiška, net manieringa ir pedantiška, vizualiai ji tikra Parskio priešybė, bet „prabilusi“ būtent jam atskleidžia visas slapčiausias savo gyvenimo akimirkas, nuoskaudas ir praradimus. Čia ir susikerta povandeninės spektaklio srovės, po truputį pripildančios jį tikro sceninio veiksmo, įtraukiančio ir žiūrovus - kuo ryškesnes veikėjų skirtybes jie mato, tuo labiau yra intriguojami abiejų traukos. Kažkurią akimirką Marta nebeiškenčia ir ryžtasi atkreipti į save dėmesį, o Parskis, susidomėjęs, kodėl ši įdomių bruožų moteris traukinyje nieko neskaito, pagaliau pamato savo knygos viršelį. Kai abiejų mintys įgyja konkrečius tikslus ir objektą, keičiasi spektaklio intonacija - prasideda flirto ir domesio etapas, vaidyba įgyja grakštaus žaismingumo: Martai tenka nemažai pavargti ieškant geriausios pozos su atversta knyga rankoje, kad Parskis viršelį atpažintų; Parskiui, bandant sutramdyti smalsumą, tenka apsimetinėti neprisipažįstant, kas jis yra. Sakytum, tuo ...