Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Živilė Ramoškaitė: Dvigubas solo (4)
Dalia Kuznecovaitė, Olivier Grangeanas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
Baltijos gitarų festivalis prasidėjo
Teatrologės Audronės Girdzijauskaitės knyga „Laiškai žiūrovams“
Andrius Jevsejevas: Paskui Nepažįstamą (7)
Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Kova“ Šiaulių dramos teatre
Aistė Paulina Virbickaitė : Netapyti tapant (11)
Su tapytoju Konstantinu Gaitanži kalbasi Aistė Paulina Virbickaitė
Monika Krikštopaitytė: Ką pasakoja paveikslai (7)
Trys bandymai „pakrauti baterijas“
Živilė Pipinytė: Kinas - visur
Jubiliejinė Berlinalė prasideda
Krėsle prie televizoriaus
Premjera
Premjera
Svetur
Anonsas
W.A. Mozarto „Figaro vedybos“

Vytautė Markeliūnienė

Taip jau susiklostė, kad retokai Lietuvoje statomoms W.A. Mozarto operoms, ypač „Figaro vedyboms“, nekart buvo lemta tapti mūsų operos trupės gyvybę paliudijančiu spektakliu.

 

Pirmąkart šis veikalas Valstybės teatre (tuo metu vadintame Didžiuoju teatru) statytas, regis, labai niūriu laikotarpiu - 1944 m. pavasarį (premjera - gegužės 7 d.), karo metais. Spektaklį rengė vokiečių menininkai - režisierius L. Geeras, dailininkas W. Schröteris, dirigentas P. Schmitzas. Batutą iš pastarojo dar porai spektaklių (iki pasibaigiant karui ir užeinant sovietų okupacijai) spėjo perimti Vytautas Marijošius. O pagrindinius vaidmenis kūrė A. Kučingis, J. Mažeika, A. Dambrauskaitė, E. Kardelienė, P. Radzevičiūtė ir kt. Šykštus pagyrų V. Jakubėnas savo recenzijoje po šios premjeros džiaugėsi, kad W.A. Mozarto „menas nėra mums toks tolimas, kaip kitados“. Kiti recenzentai ar tiesiog operą stebėję amžininkai irgi neslėpė entuziazmo. Deja, tąsyk dar nespėjusiam įsivažiuoti spektakliui nebuvo lemta tęsti savo gyvavimo scenoje.


Turėjo prabėgti keturi dešimtmečiai, kol „Figaro vedybos“ vėl tapo operos teatro repertuaro dalimi. Tąkart, 1988 m., šią operą prikėlė talentingų kūrėjų duetas - režisierė Vlada Mikštaitė ir dirigentas Jonas Aleksa, perfrazuojant tuomet recenzijoje užfiksuotą E. Gedgaudo įžvalgą, - abu menininkai, Mozarto kūryboje senokai atradę savą temą. Šis subtiliai niuansuotas, autentiškų muzikinio teatro apraiškų kupinas spektaklis, pasak minėto recenzento, virtęs „įtaigiu garsų teatru“, žaižaravo charakteriais, būsenomis, impulsais. O vienu anų „Figaro vedybų“ perliuku tapo Sigutės Stonytės Kerubinas.


Šiai dainininkei buvo lemta ir naujausiame „Figaro vedybų“ pastatyme sukurti vieną svarbiausių vaidmenų - šįkart Grafienės Rozinos. Ir nepaisant visai kito statytojų ansamblio, atsinaujinusios dainininkų kartos, būtent S. Stonytės Grafienė pažadino sąskambį su vis dar plevenančia Mikštaitės-Aleksos muzikinio teatro tradicija, primenančia, kad rafinuota klasikinė muzikinio teatro išraiška tebėra gaji mūsų trupėje ir šiai išraiškai prasiveržti į paviršių tereikia palankių sąlygų. Tas sąlygas sukūrė Ispanijos ir Argentinos statytojai - režisierius E. Sagi, scenografas D. Bianco, kostiumų dailininkė R. Schussheim, šviesų dailininkas E. Bravo, choreografė N. Castejón drauge su mūsų teatro menininkais – spektaklio muzikiniu vadovu, dirigentu M. Staškum, dirigentu A. Šulčiu, choro meno vadovu Č. Radžiūnu ir gausia dainininkų trupe, pasirengusia dainuoti net trimis sudėtimis. Dalyvavo ir būrys šokėjų, mimanso artistai.


Šios „Figaro vedybos“ išties paliudijo, kad galima sukurti dvasia ir kūnu gyvą, patrauklų spektaklį be jokių deklaratyvių ir kartais dirbtinokų šiuolaikinio teatro atributų (vaizdo projekcijų, dūmų, į dabarties gyvenimo standartus dirbtinai perkelto veiksmo ir kt.). Panaudoti keli elementai, sukuriantys tik šiam spektakliui būdingą atmosferą - nutapyta prabangi rokokinė uždanga, traukianti žvilgsnį sunkiai, o kartu žaismingai krentančiomis draperijomis; pietietiškos vaiskios saulės šviesa (puikiai panaudotas apšvietimas); po atlėgusio karščio užliejanti gaivi naktų vėsa, nušviesta mėnesienos ir kupina paslapčių bei aromatų. Visa kita - šios komedijos reikmes atitinkantys Sevilijos vidinio ir išorinio gyvenimo fragmentai. Ir šioje terpėje skleidžiasi „Figaro vedybų“ veikėjų gyvenimas - žaismingas, kupinas intrigų, sąmojo, šypsenų.


Taigi spektaklis prasideda. „Figaro vedybų“ uvertiūra - vienas tų Mozarto šedevrų, kuris reprezentuoja operos buffa ir klasicistinio simfonizmo sąveiką, o savo artikuliacija, intonaciniais gestais perteikia įtaigiausias muzikines reikšmes. Prisipažinsiu, visada kelia abejonių spektaklio veiksmo „paankstinimai“ uvertiūros sąskaita. Tad ir šįkart tai nepasirodė argumentuotas sprendimas: po ekspozicijos uždanga praskaidrėjo, o už jos scenoje ėmė šurmuliuoti gyvenimas. Vienintelė grynos orkestro muzikos salelė iškart (per anksti) pasidengė buitinėmis apnašomis. Tai netrukdė dirigentui ir orkestrui susikaupti, bet ar neatėmė iš publikos (tegu šiais laikais linkstančiais suvokti labiau akimis, nei ausimis) galimybės bent 4 minutes pasimėgauti reikšminga spektaklio preambule, žadinančia vaizduotę?


Dar per spaudos konferenciją dirigentas M. Staškus išsakė mintį, kad Mozarto muzika atlikėjams – tarsi savotiški vaistai. Pasirėmusi šia mintimi, paklausčiau - ar visiems šio spektaklio komponentams šie vaistai garantavo visokeriopą sveikatą? Klausantis vasario 7 ir 9 d. spektaklių, siūlėsi išvada, kad mūsų operos dainininkai ir instrumentalistai iš tikrųjų pasiilgę Mozarto muzikos ir dėjo dideles pastangas ją kuo geriausiai atlikti. Tačiau sykiu ši muzika tapo lakmusu, atskleidžiančiu ir trūkumus ar tiesiog tobulintinus dalykus. Nemenka problema išlieka tarties aiškumas, lengvumas, ypač išryškėjęs geriau italų kalbą įvaldžiusių solistų akivaizdoje. Operoje, kurioje tiek daug veikėjų ir kur vienas paskui kitą skamba ansambliai, girdėti ir balso formavimo netolygumai, retkarčiais pernelyg rėksmingas arba bemaž vos girdimas vokalas ar tiesiog stiliaus suvokimo stoka. Akivaizdu, kad ne visada scenoje ir orkestrinėje laikytasi adekvačios tempų logikos, o ją vis dėlto juk diktuoja ne kas kitas, o dirigentas. Tad dėmesin krito ne tiek solistų netikslumai, kiek choro ir orkestro išsiskyrimai. Išryškėjo ir tam tikri muzikinės drausmės ar subordinacijos trūkumai, kuriuos gerokai sėkmingiau įveikė solistai, puikiai suvokiantys besąlygišką kontakto su dirigentu svarbą per spektaklį.


Šiame kontekste, nors ir ne visai tolygiai, sklandžiai, atlikėjų ir Mozarto muzikos dialogas vis dėlto plėtojosi rezultatyviai. Išklausius du spektaklius matyti, kad „Figaro vedybas“ gaubia malonus kūrybinės laboratorijos virpesys, kuriame kruopščiai parengtas vaidmuo dera su spontanišku nuoširdumu, o kai kurie artistai jau geba palikti įsimintiną kūrybinį pėdsaką. Vėliau ir po spektaklio atmintyje dar malonu kedenti ne butaforiškus, anonimiškus veikėjus, bet į tikrą muzikinį teatrą, į tikras situacijas įtraukusių personažų charakterius. Personažų, privertusių juoktis. Ir, manding, per penkis pirmuosius spekt...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru