Pirmąkart šis veikalas Valstybės teatre (tuo metu vadintame Didžiuoju teatru) statytas, regis, labai niūriu laikotarpiu - 1944 m. pavasarį (premjera - gegužės 7 d.), karo metais. Spektaklį rengė vokiečių menininkai - režisierius L. Geeras, dailininkas W. Schröteris, dirigentas P. Schmitzas. Batutą iš pastarojo dar porai spektaklių (iki pasibaigiant karui ir užeinant sovietų okupacijai) spėjo perimti Vytautas Marijošius. O pagrindinius vaidmenis kūrė A. Kučingis, J. Mažeika, A. Dambrauskaitė, E. Kardelienė, P. Radzevičiūtė ir kt. Šykštus pagyrų V. Jakubėnas savo recenzijoje po šios premjeros džiaugėsi, kad W.A. Mozarto „menas nėra mums toks tolimas, kaip kitados“. Kiti recenzentai ar tiesiog operą stebėję amžininkai irgi neslėpė entuziazmo. Deja, tąsyk dar nespėjusiam įsivažiuoti spektakliui nebuvo lemta tęsti savo gyvavimo scenoje.

Turėjo prabėgti keturi dešimtmečiai, kol „Figaro vedybos“ vėl tapo operos teatro repertuaro dalimi. Tąkart, 1988 m., šią operą prikėlė talentingų kūrėjų duetas - režisierė Vlada Mikštaitė ir dirigentas Jonas Aleksa, perfrazuojant tuomet recenzijoje užfiksuotą E. Gedgaudo įžvalgą, - abu menininkai, Mozarto kūryboje senokai atradę savą temą. Šis subtiliai niuansuotas, autentiškų muzikinio teatro apraiškų kupinas spektaklis, pasak minėto recenzento, virtęs „įtaigiu garsų teatru“, žaižaravo charakteriais, būsenomis, impulsais. O vienu anų „Figaro vedybų“ perliuku tapo Sigutės Stonytės Kerubinas.

Šiai dainininkei buvo lemta ir naujausiame „Figaro vedybų“ pastatyme sukurti vieną svarbiausių vaidmenų - šįkart Grafienės Rozinos. Ir nepaisant visai kito statytojų ansamblio, atsinaujinusios dainininkų kartos, būtent S. Stonytės Grafienė pažadino sąskambį su vis dar plevenančia Mikštaitės-Aleksos muzikinio teatro tradicija, primenančia, kad rafinuota klasikinė muzikinio teatro išraiška tebėra gaji mūsų trupėje ir šiai išraiškai prasiveržti į paviršių tereikia palankių sąlygų. Tas sąlygas sukūrė Ispanijos ir Argentinos statytojai - režisierius E. Sagi, scenografas D. Bianco, kostiumų dailininkė R. Schussheim, šviesų dailininkas E. Bravo, choreografė N. Castejón drauge su mūsų teatro menininkais – spektaklio muzikiniu vadovu, dirigentu M. Staškum, dirigentu A. Šulčiu, choro meno vadovu Č. Radžiūnu ir gausia dainininkų trupe, pasirengusia dainuoti net trimis sudėtimis. Dalyvavo ir būrys šokėjų, mimanso artistai.

Šios „Figaro vedybos“ išties paliudijo, kad galima sukurti dvasia ir kūnu gyvą, patrauklų spektaklį be jokių deklaratyvių ir kartais dirbtinokų šiuolaikinio teatro atributų (vaizdo projekcijų, dūmų, į dabarties gyvenimo standartus dirbtinai perkelto veiksmo ir kt.). Panaudoti keli elementai, sukuriantys tik šiam spektakliui būdingą atmosferą - nutapyta prabangi rokokinė uždanga, traukianti žvilgsnį sunkiai, o kartu žaismingai krentančiomis draperijomis; pietietiškos vaiskios saulės šviesa (puikiai panaudotas apšvietimas); po atlėgusio karščio užliejanti gaivi naktų vėsa, nušviesta mėnesienos ir kupina paslapčių bei aromatų. Visa kita - šios komedijos reikmes atitinkantys Sevilijos vidinio ir išorinio gyvenimo fragmentai. Ir šioje terpėje skleidžiasi „Figaro vedybų“ veikėjų gyvenimas - žaismingas, kupinas intrigų, sąmojo, šypsenų.

Taigi spektaklis prasideda. „Figaro vedybų“ uvertiūra - vienas tų Mozarto šedevrų, kuris reprezentuoja operos buffa ir klasicistinio simfonizmo sąveiką, o savo artikuliacija, intonaciniais gestais perteikia įtaigiausias muzikines reikšmes. Prisipažinsiu, visada kelia abejonių spektaklio veiksmo „paankstinimai“ uvertiūros sąskaita. Tad ir šįkart tai nepasirodė argumentuotas sprendimas: po ekspozicijos uždanga praskaidrėjo, o už jos scenoje ėmė šurmuliuoti gyvenimas...