Ruošiatės didžiulei apžvalginei parodai Nacionalinėje dailės galerijoje ir, kaip sakėte, atliekate savotišką kūrinių auditą. Ar su kai kuriais savo darbais susitinkate po daugelio metų? Kokie jausmai, koks santykis su kūriniais?

Dar jų visų nesusitikau. Ketinu susitikti, rašausi, kur ką atsimenu, kur ką galiu rasti. Vis galvoju, ar kurio nors kūrinio reikės, ar ne, ar jis ką nors pakeis parodoje? Dažniausiai atsitinka taip, kad kai pamatau, gailiuosi, kad nesunaikinau, paleidau „invalidais“ į pasaulį, o dabar jie jau gyvena savarankišką, nuo manęs nebepriklausantį gyvenimą. Ir aš neturiu jokių pretenzijų. Yra kiti žmonės, jų savininkai, su jais elgiasi kaip nori, ir man nebesvarbu, ar tuos kūrinius parduos, pragers, padovanos. Bet pats nusiviliu dažnai. Galvoju - ir kam aš jį išleidau. O nupirkti aš jų nepajėgiu, kad galėčiau sunaikinti... Antanas Gudaitis kartą sako - „reikia naikinti, kiek sudeginau piešinių... arba reikia užtept ant viršaus, - sako, - nusižiūriu kokį ir supartalinu atsinešęs.“ Taip yra su tais paveikslais.

Kai kuriuos savo darbus imdavau į parodas nuolat. Pas Noreiką yra pora darbų, Karčiauskas turi. Kitų jau nepasieksiu, tų, kuriuos mielai pasiskolinčiau parodai ir kurie dirba mano, o gal ir, tikiuosi, Lietuvos ambasadoriais kur nors užsienyje... įdarbinti ir algos negauna.

Vienu žodžiu, paveikslai pradeda gyventi savo gyvenimą ir jei jie sukurti tikėjime, meilėje, o paskui protas nužudė tą meilę, tai juose ta esencija likusi - ir meilės, ir tiesos. O menininkas jų gali netekti. Kažkur rašiau apie Stankų [Algimantas Julijonas Stankevičius], kad mirtis, ta bestija, menininką nugalabija, o paveikslai lieka.

Vis dėlto senis Gudaitis daug gražių dalykų pasakydavo - „paveikslą gali parduoti, padovanoti, bet to išgyvenimo, kurį patyrei jį darydamas, neparduosi“. Tų išgyvenimų, prisiminimų negali niekam parduoti. Ką jautei, matei, įdėjai, o kiti pamato ir visai kitaip supranta. Keisti dalykai. Paveikslą parduodi, o jis tau lieka. Tai ką tada žmogus įsigyja? Paveikslą, santykį su žmonėmis?

Jūsų parodinis gyvenimas pastaruoju metu yra susijęs su Olandija, o Lietuvoje nuolat būnate tai Vilniuje, tai Dzūkijoje. Kur yra ta Jūsų kūrybinė erdvė?

Paveikslo darymo procesas vyksta visur. Kažkada turėjau kažkokius pusrūsius, palatas Pažaislyje, bet normalios dirbtuvės nesu turėjęs. Pasakiau sau, kad visas pasaulis yra mano dirbtuvė. Kad ir kur būtum, mintis dirba ir tai yra svarbiausia. Nesu produktyvus menininkas, bet kol sunoksta koks kūrinys... Ir kartais sunoksta, bet kai darai, vėl neišeina. Čia gal mano yda, kad reikėtų nuolat dirbti. Vladas Drėma sakydavo, kad „ranka pralenkia mintį“. Matyt, daugiau mintimis dirbu negu ant drobės.

Reikia mums tos materijos, reikia erdvės, vietos, pasidėti kažkur, šviesos, šilumos. Žiemą tai ir kariauju Mardasave su namu, vien iškūrenti kiek pastangų reikia. Kaime turiu tokią oazę. Kai palikau VDA, tai savaitę išsišiepęs gulėjau lovoje.

Kaip suprantu, ne itin pasiilgote dėstytojo darbo?

Nelabai. Manau, kad pedagogika naudinga mokymui, bet ne menui ir nereikia painioti tų dalykų.

Ką manot apie vadinamąjį mūsų „šiuolaikinį meną“?

Visų rūšių reginiai mane žavi, net ir priešingi dalykai. Manau, galime prikalbėti, ko tik norime, bet, vienaip ar kitaip, visada sakau, kad gerai taip, kaip yra. Galiu kuo nors piktintis ar džiaugtis, bet vis tiek tai nuo mūsų nepriguli. Tiktai, regis, šitame, naujame mene daugiau vietos šarlatanizmui. Manau, modernizmo epochoje prasidėjo griūtis ir, ko gero, tai atsitiko atsiradus fotografijai. Atiduočiau ordiną fotografams už nuopelnus tapybai, nes fotografija pasiėmė tas funkcijas, kurių tapybai nereikia. Fotografija tapybai „atrišo rankas“. Panašumas, autentika, istorija, laikotarpis... o kadangi laiko nėra, tai tik fotografus jis ir domina. Pav...