Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Danutė Zovienė: Eugenijus Karpavičius
(1953-2010)
Agnė Narušytė: Apie vamzdžius
Kodėl reikia išsaugoti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“
Zygmuntas Baumanas apie pirmąjį XXI a. dešimtmetį
Malvina Jelinskaitė : Didelė istorija mažųjų akimis
Paroda „Meno istorija vaikų akimis“ Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerijoje
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Dvidešimto amžiaus moteris
Apie Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę
Živilė Pipinytė: Ką palikti kuprinėje?
Nauji filmai - „Viskas ore!“
Fatih Akino filmai „Skalvijoje“
Jonas Ūbis: Šiurpuliavimas
Krėsle prie televizoriaus
7MD informacija: Muzikos kalendorius
Nauji leidiniai
Anonsas
Tapytoją Ričardą Povilą Vaitiekūną kalbina Kęstutis Šapoka

Kęstutis Šapoka

Ruošiatės didžiulei apžvalginei parodai Nacionalinėje dailės galerijoje ir, kaip sakėte, atliekate savotišką kūrinių auditą. Ar su kai kuriais savo darbais susitinkate po daugelio metų? Kokie jausmai, koks santykis su kūriniais?

 

Dar jų visų nesusitikau. Ketinu susitikti, rašausi, kur ką atsimenu, kur ką galiu rasti. Vis galvoju, ar kurio nors kūrinio reikės, ar ne, ar jis ką nors pakeis parodoje? Dažniausiai atsitinka taip, kad kai pamatau, gailiuosi, kad nesunaikinau, paleidau „invalidais“ į pasaulį, o dabar jie jau gyvena savarankišką, nuo manęs nebepriklausantį gyvenimą. Ir aš neturiu jokių pretenzijų. Yra kiti žmonės, jų savininkai, su jais elgiasi kaip nori, ir man nebesvarbu, ar tuos kūrinius parduos, pragers, padovanos. Bet pats nusiviliu dažnai. Galvoju - ir kam aš jį išleidau. O nupirkti aš jų nepajėgiu, kad galėčiau sunaikinti... Antanas Gudaitis kartą sako - „reikia naikinti, kiek sudeginau piešinių... arba reikia užtept ant viršaus, - sako, - nusižiūriu kokį ir supartalinu atsinešęs.“ Taip yra su tais paveikslais.


Kai kuriuos savo darbus imdavau į parodas nuolat. Pas Noreiką yra pora darbų, Karčiauskas turi. Kitų jau nepasieksiu, tų, kuriuos mielai pasiskolinčiau parodai ir kurie dirba mano, o gal ir, tikiuosi, Lietuvos ambasadoriais kur nors užsienyje... įdarbinti ir algos negauna.


Vienu žodžiu, paveikslai pradeda gyventi savo gyvenimą ir jei jie sukurti tikėjime, meilėje, o paskui protas nužudė tą meilę, tai juose ta esencija likusi - ir meilės, ir tiesos. O menininkas jų gali netekti. Kažkur rašiau apie Stankų [Algimantas Julijonas Stankevičius], kad mirtis, ta bestija, menininką nugalabija, o paveikslai lieka.


Vis dėlto senis Gudaitis daug gražių dalykų pasakydavo - „paveikslą gali parduoti, padovanoti, bet to išgyvenimo, kurį patyrei jį darydamas, neparduosi“. Tų išgyvenimų, prisiminimų negali niekam parduoti. Ką jautei, matei, įdėjai, o kiti pamato ir visai kitaip supranta. Keisti dalykai. Paveikslą parduodi, o jis tau lieka. Tai ką tada žmogus įsigyja? Paveikslą, santykį su žmonėmis?


Jūsų parodinis gyvenimas pastaruoju metu yra susijęs su Olandija, o Lietuvoje nuolat būnate tai Vilniuje, tai Dzūkijoje. Kur yra ta Jūsų kūrybinė erdvė?

 

Paveikslo darymo procesas vyksta visur. Kažkada turėjau kažkokius pusrūsius, palatas Pažaislyje, bet normalios dirbtuvės nesu turėjęs. Pasakiau sau, kad visas pasaulis yra mano dirbtuvė. Kad ir kur būtum, mintis dirba ir tai yra svarbiausia. Nesu produktyvus menininkas, bet kol sunoksta koks kūrinys... Ir kartais sunoksta, bet kai darai, vėl neišeina. Čia gal mano yda, kad reikėtų nuo...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-08-26 - 2010-09-14
Marietta Bonnet (Danija). Pastelių paroda "Ugnikalniai vandenyne"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
Populiaru
Projektą remia: