Tokių žmonių - paskutinės gyvosios grandies, gyvųjų istorijos atspaudų - lieka vis mažiau. Abraomas Suckeveris mirė šių metų sausio 20 d., eidamas 97 metus, Tel Avive. Mirė ne tik epochą atspindėjęs žmogus, bet vienas svarbiausių jidiš poetų ir rašytojų. Jis taip ir nepelnė paties didžiausio įvertinimo - Nobelio premijos. Jai nominuotas buvo 1966 m., bet premija tąkart paskirta hebrajų kalba rašančiam prozininkui Šmueliui Agnonui. Už pastangas išsaugoti jidiš kalbą A. Suckeveriui 1985 metais skirtas aukščiausias Izraelio apdovanojimas - Izraelio premija, o 2008 m. vasario 16 d., įvertinant šio litvako nuopelnus Lietuvai, Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo A. Suckeverį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

A. Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse (dab. Baltarusija), garsioje chasidų ir rabinų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1920 m. būsimas poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą, dar iki Katastrofos aktyviai dalyvavo Vilniaus žydų kultūriniame gyvenime. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“), į ją įsitraukė ir A. Suckeveris. Pirmieji jo eilėraščiai, įkvėpti iš Smurgainių kilusio poeto, rašytojo ir dramaturgo Mošės Kulbako

(1896-1937) poezijos, kurioje išsiskleidžia panteistinė pasaulėjauta, Lietuvos peizažo vaizdai, persmelkti žydų misticizmo tradicijos, Vilniaus ir Varšuvos žydiškuose laikraščiuose pasirodė apie 1933-uosius. Pirmoji A. Suckeverio poezijos knyga „Dainos“ („Lider“) išėjo 1937 m., ir jis iškart buvo pripažintas kylančia jidiš literatūros žvaigžde.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, poetas pateko į Vilniaus getą. Jį likvidavus, A. Suckeveriui drauge su žmona Freidke pavyko pabėgti į aplinkinius miškus, kur jis prisijungė prie žydų partizanų. Pasibaigus karui, 1946 m. A. Suckeveris buvo vienas pagrindinių liudininkų Niurnbergo procese. Drauge su rašytoju Š. Kačerginskiu rinko išlikusią vertingą JIVO - Jidiš mokslo instituto - medžiagą (ji šiuo metu saugoma Suckeverio-Kačerginskio kolekcijoje Niujorke), sovietinėje Lietuvoje atkūrė žydų muziejų, kuriame buvo kaupiamos karo metu išlikusios kultūros vertybės.

1948-aisiais Suckeveriai su Maskvoje gimusia dukterimi Rina per Lenkiją ir Paryžių nukako į Palestiną. Apsigyvenęs Tel Avive, Suckeveris stengėsi nuolat puoselėti jidiš kalbą, nors ja kalbančiųjų kasmet mažėjo. Čia 1948 m. išėjo jo knygos „Žydų gatvė“ („Di jidiše gas“) bei „Paslapčių miestas“ („Geheimštot“), kuriose vaizduojamas Vilniaus žydų gyvenimas, niūri geto kasdienybė ir siekis išlikti. Tel Avive Suckeveris įkūrė ir redagavo jidiš - šią kalbą laikė nepalaužiamos žydų dvasios ir tautos išlikimo simboliu - literatūros žurnalą „Auksinė grandinė“ („Di goldene keit“), kuris buvo leidžiamas iki 1995-ųjų. Suckeverio jidiš poezijos šedevru laikomas rinkinys „Dainos iš dienoraščio“ („Lider fun togbukh“, 1974-1981 m. eilėraščiai).

Ypač sukrečiantys ir vertingi yra karo, gyvenimo gete bei slapstymosi miške laikotarpiu parašyti A. Suckeverio eilėraščiai. Jų poetas sukūrė daugiau kaip 80, sugebėjo išsaugoti rankraščius ir jie buvo išleisti pokario metais: 1945 m. išėjo jo knyga „Tvirtovė“ („Di festung“), o 1946 m. - „Geto dainos“ („Lider fun geto“). Tuo pat metu Paryžiuje pasirodė jo prisiminimų knyga „Apie Vilniaus getą“ („Vegn Vilner geto“).

Abraomas Suckeveris išėjo amžinybėn likus savaitei iki sausio 27-osios, Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos, Jungtinių Tautų minimos Aušvico išvadavimo dieną 1945 metais. Kaip išgyveno tie, kurie patyrė neįtikėtinus Holokausto baisumus? Kas jiems padėjo išlikti žmonėmis, ir ne tik išlikti, bet žmogiškumą liudyti ir kitiems? „Jeigu nebūčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs, - sakė A. Suckeveris 1985-aisiais interviu „New York Times“. - Būdamas Vilniaus gete tikėjau - taip, kaip religingas žydas tiki Mesiju, - kad tol, kol rašau, kol galiu kurti eiles, tol turiu ginklą pasipriešinti mirčiai.“ Atspindėtos patirtys. Patirtis, kai A. Suckeveris, karste slėpdamasis nuo nacių, prisiminė Sibiro tremtyje mirusią seserį, sugulė eilėraštin „Guliu šiame karste“ (Vilniaus getas, 1941 m. rugpjūčio 30 d.). Eilėraštyje „Batų krūva“ (Vilniaus getas, 1943 m. sausio 1 d.), kurį pats poetas vadino makabrišku „mirties šokiu“, A. Suckeveris žvelgia į motinos batus praėjus metams po jos mirties. Holokausto metais A. Suckeveris prarado ne tik motiną, bet ir sūnelį. Iš tos patirties gimė vienas labiausiai sukrečiančių eilėraščių „Mano vaikui“ (Vilniaus getas, 1943 m. sausio 18 d.). Eilėraštis „Po tavo žvaigždžių baltumu“ („Unter daine vaise štern“, Vilniaus getas, 1943 m. gegužės 22 d.) apie baltų žvaigždžių nusėtą dangų, kuriame gamtos grožis kontrastuoja su poeto išgyventu skausmu, tapo pagrindu jidiš klasika tapusiai dainai. Šie ir kiti įtaigūs poetiniai dienoraščiai liudija ne vien sunkiai suvokiamą Holokausto brutalumą ir itin skaudžius asmeninius išgyvenimus, bet ir begalinį poeto tikėjimą pasaulio grožiu.

Nemažai A. Suckeverio eilėraščių išversta į hebrajų, anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, japonų ir kitas kalbas. Į lenkų kalbą A. Suckeverio poeziją yra vertęs Czeslawas Miloszas - abu poetus siejo Vilniaus tema ir ilgametė asmeninė draugystė.

Apie A. Suckeverį sakoma, kad jis yra ne žmogus, o legenda. Jo poetinė biografija labiau nei bet kurio kito tos kartos jidiš rašytojo atspindi tragišką Rytų Europos žydų lemtį. Tačiau jo kūryboje dominuoja ne išgyvenimų realizmas, o estetiškumas, jidiš kalbos subtilumas ir intymus santykis su gamta. Ne bejėgiškumas prieš griaunantį blogį, o poetinių vaizdinių galia. A. Suckeveris - poetas liudytojas, ne tik perteikęs asmenines patirtis, bet ir prisiėmęs kolektyvinės atminties naštą. Žodžius ir patį rašymo veiksmą A. Suckeveris suvokė kaip turinčius didesnę jėgą nei gyvenimas ar mirtis.

Parengė

Kamilė Rupeikaitė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.4 (880), 2010-01-29