Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Algirdas Petrulis (1915-2010)
Abraomas Suckeveris (1913-2010)
Rasa Vasinauskaitė: Dailininko teatro išbandymai
„Bestija žydrom akim“ Jaunimo teatre
Pokalbis su Slavojumi Žižeku
Keletas kritinių pastabų jaunos operos tema
Monika Krikštopaitytė: Tai užpuolimas
Projektas „Artscape“: Italija ir Ugniaus Gelgudos filmas galerijoje „Vartai“
Živilė Pipinytė: Atpažinimo džiaugsmas
Emilio Vėlyvio filmas „Zero 2“
Krėsle prie televizoriaus
Apie tolerantiškumą ir religiją
Kronika
Paroda „Kuriant atmintį“ Šiuolaikinio meno centre

Renata Dubinskaitė

Kaip teigia vienas iš parodos „Kuriant atmintį“ kuratorių Simonas Reesas, bene svarbiausias Marcelio Odenbacho filmo „Sukant ratais“ tikslas yra parodyti, kad Maidaneko (arba Liublino) koncentracijos stovykla apskritai egzistavo, nes Liublino, Sobiboro ar Treblinkos žmonių naikinimo lageriai mūsų atmintyje ar istorinėje vaizduotėje užima kur kas mažiau vietos nei plačiai pagarsintas Aušvicas (pirmųjų trijų mirties lagerių aukomis tapo daugiausia lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, o šių šalių piliečių tragedija išprovokavo mažiau istorinių tyrimų, nei vakarų europiečių aukos).


Juk praeitis, neprikelta dabarčiai, neįtraukta į gyvąjį atminties archyvą, mums tiesiog neegzistuoja. Pasak Jacques'o Rancier, dvi pagrindinės atminties formos yra dokumentas ir monumentas. Monumentas yra išbaigta ir viešai ištransliuota ženklų ir reikšmių sistema, kurios perskaitymas yra iš anksto numatytas ir reglamentuotas. Tuo tarpu dokumentas pats savaime neturi jokios galios, kol jo kažkas „neišverčia“, neįtraukia į kokį nors kontekstą, pasakojimą, nepriskiria jam reikšmių. Aušvicas ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme yra paverstas monumentu, o lagerio pavadinimas jau tapo kone bendrine sąvoka, simboliu, apibendrinančiu daug daugiau, nei toje vietoje nutikusius įvykius. Tuo tarpu Maidanekas daugumai mūsų tėra nuogas faktas, nesukeliantis jokio rezonanso kolektyvinėje atmintyje. Tačiau ar tikrai atminties kūrimo darbu turėtų užsiimti menininkai? Juk, be rašytinės istorijos, kuri vis dar užima privilegijuotą „labiausiai tikros“ istorijos vietą, šią pilietinę, šviečiamąją pareigą atlieka moksliškumo ir objektyvumo siekiantis dokumentinis kinas.


Daugumoje dokumentinių filmų atminties kūrimo procedūros vykdomos naudojant keletą tų pačių formulių. Istorinio kino tyrinėtojo Roberto A. Rosenstone'o teigimu, įprasčiausia istorinio dokumentinio kino forma, kai pasakotojas už kadro (ir/arba istorijos liudytojai, ekspertai) pasakoja istoriją, tuo tarpu mes matome neseniai filmuotas istorines vietas, derinamas su senesne filmuota medžiaga, dažnai paimta iš kino kronikų, taip pat pluoštą istorinių fotografijų, laikraščių ar žurnalų iškarpų. Tuo tarpu istorinėse kino dramose istorija paklūsta naratyvinio žanro taisyklėms, paverčiama pasakojimu, turinčiu pradžią, vidurį ir pabaigą (su tam tikru moralu), dėl ko praeities interpretacija yra ryškiai supaprastinama (nes taip ją lengviau priimti), be to, čia istorija dažniausiai pasakojama kaip žymių individų (dažniausiai - vyrų) istorija. Būtent tokia dokumentika plačiausiai prieinama žiūrovui ir aktyviausiai kuria mūsų kolektyvinę atmintį. Jei siekiama tiesiog priminti žiūrovui, kad tam tikros praeities akimirkos iš tiesų egzistavo, įrašyti tuos faktus į mūsų atminties kortelę, televizijos kanalais transliuojamas dok...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-08-26 - 2010-09-14
Marietta Bonnet (Danija). Pastelių paroda "Ugnikalniai vandenyne"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
Populiaru
Projektą remia: