Parodos ekspozicija, išsamus katalogas su Laimos Bialopetravičienės ir Stasio Budrio tekstais ne tik supažindina su Kasiulio kūrybos raida nuo garsiojo Kauno meno mokykloje sukurto diplominio darbo „Prieš spektaklį“ (1941), jau anuomet žadėjusio gabiam menininkui šlovę ir pripažinimą, iki brandžių vėlyvųjų Paryžiuje sukurtų kompozicijų, pražydusių „kasiuliškomis“ kolorito dermėmis, vingria ornamentika. Ekspozicija pirmą kartą įvairiais požiūriais įterpia į kontekstą Kasiulio kūrybą. Juk išeivijoje gyvenusių ir kūrusių menininkų atžvilgiu dailės istorijos vadovėliai, enciklopediniai duomenys dažnai būdavo ne itin išsamūs.

Nors nemažai Vytauto Kasiulio kūrinių dar sovietmečiu buvo saugoma Lietuvos dailės muziejuje, privačiuose kolekcininkų rinkiniuose, apie jo kūrybą ir asmenybę imta plačiau kalbėti tik 2008 metais, minint 80 metų menininko gimimo sukaktį. Būtent tada dailininko biografija, jo kūrybos tarptautiniu „svoriu“ susidomėjo net ir populiarioji žiniasklaida, pasirodė ne tik specialūs straipsniai, bet ir pokalbiai su tapytojo našle Brone Kasiuliene, kuri nuolat rūpinosi tapytojo kūrinių išsaugojimu ir sklaida. Parodoje „Rojaus sodai“ eksponuojama per 150 tapybos ir grafikos darbų iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų. Kūrinių kolekciją iš Paryžiuje saugomo V. Kasiulio kūrybos fondo Vilniaus paveikslų galerijai paskolino B. Kasiulienė, taip pat - buvęs dailininko mecenatas Juozas Kazickas (JAV), kolekcininkai Edmundas Armoška, Rolandas Valiūnas, Eugenijus Tinfavičius, Edita Mildažytė ir Gintautas Vyšniauskas, Gediminas Petraitis. Parodoje eksponuojami ir Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre esantys dailininko kūriniai.

Kad Kasiulio tapyba originali ir paženklinta talento, abejonių nekyla. Tačiau sutikime - puiki karjera ir pripažinimas Europos meno ir kultūros Mekoje, formuluojamas kaip stulbinantis ir lemtingas faktas, žymi tam tikrą mūsų tradicionalizmo ir provincialumo dozę. Dailininko kūrybos raidą ir biografijos faktus pažinę parodos ekspozicijoje ir minėtuose tekstuose, galime ieškoti ir kitų kontekstų, formų, prasmių sąryšių. Į ekspoziciją žvelgiant iš nūdienos pozicijų, ne mažiau domina ir galimos Kasiulio kūrybos traktuotės, taip pat - laiko ir erdvės skirtingose šalyse ir aplinkybėse priešprieša, svarbi ieškant paralelių tarp tų idėjų, kurias emigracijoje plėtojo garsusis tapytojas, ir sovietinėje Lietuvoje vykusių prieštaringų dailės procesų.

Hedonistiška, spalvų, faktūrų, jautrių potėpių ir ornamentų virpesio kupina Kasiulio tapyba - tikras modernistinės kūrybos įsikūnijimas. Nepaisant sąsajų su Paryžiaus mokyklos stilistika, Kasiulio kūrybos tyrinėtojai teigia, kad šis sugebėjo rasti savitą ir atpažįstamą raiškos būdą. Jo paveikslų motyvai - nerūpestingi šokėjai, muzikantai, pajacai, cirko artistai, paveikslų vernisažai, dirbtuvėje savo modelį kontempliuojantis dailininkas - primena ir kitus iškilius lietuvių menininkus, kurie į XX a. pirmosios pusės Lietuvą parsivežė panašią motyvų, nuotaikų paletę po studijų Vakarų Europos meno mokyklose.

Nors amžininkai prisimena, kad menininkas nuolat jautė nostalgiją Lietuvai, pabrėždavo savo lietuvišką kilmę, jo kūriniuose akivaizdžių „lietuviškų“ apraiškų neaptiktume, nebent dažnai kompozicijose besikartojąs barzdoto, skrybėlėto žydo motyvas, ko gero, atkeliavęs iš gimtojo Kasiulio miestelio Simno. Dažnai lyginami su Marco Chagallo, Raoul Duffy, Georges Rouault tapyba, Vytauto Kasiulio kūriniai ženkliai skiriasi nuo minėtųjų menininkų didesne lyrizmo, nerūpestingo žvilgsnio į pasaulį, vingrių faktūrų, dekoratyvumo doze ar labiau suvaldyta ekspresija, mažorine spalvų ir nuotaikų gama.

Parodoje itin kr...