Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Piligrimystė


Radosław Okulicz-Kozaryn. Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių. Vilnius: „Versus aureus“, 2009 m., 296 p.


Edmundas Gedgaudas

Share |
1989-ųjų ruduo. Atveriu duris ir pamatau mūsų bičiulę Giedrę Gučaitę su sūnum Mykolu Okulič Kazarinu. Abu šypsosi. Išgirsiu kokią nors naujieną? Jau prieškambaryje Miko klausiu, kur jis taip įdegė. O pačiam dingteli: ar tikrai čia Mikas? Svečias pasisako atmynęs į Vilnių dviračiu iš Poznanės ir prisistato - Radosław Okulicz-Kozaryn.

Trumpi lietuviški sakiniai, kalbos melodikoj - individualumo teikiantis akcentėlis. Su Giedre juodu dabar iš Kauno. Telefonų knyga Radosławui padėjo Vilniuje atrasti Jolantą Okulič Kazarinaitę - žinomą mūsų keramikę, paaiškinusią, kaip Kaune surasti jos brolio Jaroslavo šeimos būstą.


Nežinau, kaip šie bemaž bendrapavardžiai susitikę kopinėjo po genealoginius medžius, bet konstatavo, kad jie - iš skirtingų tos pačios giminės šakų, atsiskyrusių 1503-iaisiais.


Mūsų terpėje įvairių meno sričių eruditas, polonistas Radosławas netruko tapti Radeku. Kaip ir Poznanėj, kur dėsto (o dabar jau ir profesoriauja) Adomo Mickevičiaus universitete. Savo nemenką Europos kalbų bagažą pamažėle turtina lietuvišku žodynu, įninka skaityti. Tą, regis, darė dar prieš įkvėpdamas Lietuvos orą (gal būta ir tenykštės baltistikos katedros „tylių pagundų“?).


Vilniaus dvelksmas, anuomet jaudinęs ir įkvėpęs Maironį, Naujalį. Rudens ryto vėsa šalia Šv. Jurgio bažnyčios. Dideli obuoliai rasotoj žolėj. Mūrai, statyti senosios regulos karmelitams. Koridorių ir laiptų labirintais aukštyn, žemyn...


Pervažos gatvėj (dabartinėj Dobužinskio) - Giedrės mama, sesuo Birutė, gal ir broliai Augis bei Rimantas, gal ir Jolanta su kauniškiu broliu. Jaunieji Okulič Kazariniukai - Mikas, Vaidas, Rimas.


Spindulingosios ponios Gučienės tėvai - Antanas ir Marija Žmuidzinavičiai - neapsiriko, parinkdami jai Giedrės vardą, taip pirmą sykį realiai „įteisindami“ literatūrinį personažą. Jos seneliai, Rapolas Putvinskis ir grafaitė Idalija Broel-Platerytė, priartina istorinius laikus, kuriuos ne kartą su Radeku aptarinėsime.


Deja, nebuvau to spalvingo susibūrimo liudytojas, o būtų buvę įdomu išgirsti jaunesniosios Giedrės ir gal jos sūnaus Miko pastangas, kurių kartais prireikdavo vertėjaujant į abi kalbas - tai poniai Gučienei į lietuvių, tai Radekui į lenkų.


Po ilgos pertraukos skaitinėju Radeko laiškus, mudviem su Nora rašytus parkeriu arba senovine mašinėle. Kai kurie jų ilgi, nevengiantys smulkmenų, nuotaikų, nuojautų... Sakyčiau, kad ir ne šiandieninio atvirumo. Tokie laiškai natūraliai tęsia ilgus mūsų pokalbius Vilniuje, tvirtina ryšį su rašančiuoju, priartina jo aplinką. Šeima, artimieji, kolegos... Poznanė! Vis labiau knieti ten pabuvoti.


1990-ųjų rugsėjis. Radekas aprašinėja savo dienas Kembridže, kur kaip stipendininkas išbuvo mėnesį. Džiaugiasi tyla, bibliotekomis, turtinusiomis jo žinias apie dendizmą. Šį tema jį įtraukė, tad jau ten dėliojo mintis būsimam stambokam darbui, džiaugdamasis paskatomis, kurių teikė naujos, įdomios pažintys.


1990-ųjų gruodis. Grupė vilniečių traukiniu važiuoja į muzikologų konferenciją Krokuvoje. Susikaupęs užbaiginėju pranešimą. Ties dar sovietų kontroliuojama siena mane išlaipina, nes pase stinga kažkokio antspaudėlio. Ramiai apsivelku paltą, teksto lapus įduodu Aldonai Dvarionaitei. Ji palinki toliau išlikti tokiam ramiam, o pranešimą ji užbaigsianti ir, jeigu prireiktų, perskaitysianti.


Vilniuje antspaudėliu mikliai pasirūpina Kompozitorių sąjunga, ir saulėtą snieguotą rytą mane Krokuvoje pasitinka Marekas ir Lukaszas Tischneriai, „Solidarumo“ kapelionu vadinto kunigo Józefo brolvaikiai.


Nepavėlavau. Konferencija vyko kerinčios atmosferos „Senojoj galerijoj“ (jos nebėra). Alės paskambintas Čiurlionis gniaužė žadą. Dabar mintyse prie šios muzikos prijungiu maištingo filosofo, Jogailos universiteto profesoriaus, kunigo Józefo Tischnerio kalbos pirmuosius žodžius: „Litwa wraca!“ („Lietuva sugrįžta!) ir paaiškinimą, kad kritišką Žalgirio mūšio akimirką pasigirdo būtent šis šūksnis, išpranašavęs pergalę.


Mums atrodė, kad tų žodžių aidas aną žiemą virpino Krokuvos orą. Mariano Tischnerio (kunigo brolio) šeima mane pakvietė pratęsti viešnagę. Kiek tomis dienomis patyriau nuoširdumo!


Pakeliui į Lietuvą suku į Poznanę. Aibė Krokuvoj patirtų įspūdžių tęsiasi, suartindami šiuos tokius skirtingus miestus. Radekas ir jo artimieji viena diena paankstina Kūčių vakarienę, nes visus suvirpino žinia, kad Vilniuje neramu. Naktį skambinu į Kaliforniją, kur pas gimines vieši Nora ir Agnė. Poznaniečiai mane išlydi taip, tarsi vykčiau į Sibirą.


Išversiu Radeko laiško pradžią:


Poznanė, 1991 sausio 16


Mylimieji, Visi!


Sunku dabar ką nors rašyti. Galvojam apie Jus. Be atvangos klausomės žinių, vis nesėkmingai bandydami Jums prisiskambinti. Mus slegia mūsų bejėgiškumas. Mano Teta žiūrėdama reportažus verkia, radijo komentatorių ir žmonių, kurie į ten skambina, balsai virpa. Tad ir rašyti dabar sunku, nors galvoje knibžda labai labai daug minčių. Viliuosi, kad visame tame esama kažkokios prasmės, mums kol kas neaiškios. Šios aukos nugalės senąjį neapykantos ir prievartos pasaulį. Kad taip ir įvyktų!


1994-ųjų kovą Radekas rašo, jog kremtasi, nes jaučiasi nebuvęs ganėtinai „rūpestingu šeimininku“ mums viešint Poznanėje. O juk mudu su Nora džiaugėmės kiekviena vis kitokia diena, nebent tik Giedrė, azartiškai įsitraukusi į „Mažosios dendizmo istorijos“ piešinius, menkiau pasinaudojo muziejų, bažnyčių ir paties miesto teikiamais įspūdžiais. Radekas džiaugiasi, kad jau dėliojamas knygos maketas ir visiems labai patinka Giedrės piešiniai. Dar iš to paties laiško:


„Atostogų mėnesiais planuojame piligriminę kelionę - eisime pėsti į Romą. Teks kiek pavažiuoti, nes dviejų mėnesių (pusės liepos, rugpjūčio ir pusės rugsėjo) nepakaks trims tūkstančiams kilometrų.“ Tų pačių metų spalį Radekas aprašo įvykusią kelionę ir ją reziumuoja šitaip: „Kad ir kaip būtų, savo dvasia tebekeliauju į Romą, tad būtent šitaip manajame gyvenime transformavosi senovinis posakis.“


1994-ųjų spalį Kaune, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės bute, atidarius memorialinį muziejų, jame imta rengti kultūrines popietes. Vėliau, prisijungus televizijai, jos tapo laidų „Būtasis laikas“ ciklu. Bet tuo pirminiu vakarų tarpsniu (dar be kamerų) vyko bene įdomiausi dalykai. „Užburtojo būsto“ atmosfera vienaip kalbino Juditą Vaičiūnaitę, visai kitaip - dirigentę Margaritą Dvarionaitę arba jos pusseserę Aldoną (ne tą patį vakarą, Dieve sergėk...) Rūta Staliliūnaitė, Jurgio Baltrušaičio poezijos vertėjas Linas Broga... Ir - Radosław Okulicz-Kozaryn, kalbėjęs apie Juliuszo Słowackio poezijos ir ypač jo poemos „Król-Duch“ („Karalius-Dvasia“, gal - „Karaliaujanti Dvasia“?) ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų paraleles.


Tą Radeko kalbėjimą dabar mintyse lyginu su jo kelionę į Romą aprašančiu laišku:


Iki Romos nuėjome dorai nenutuokdami, ką mums žada eilinė diena, kokį kelio tarpsnį įveiksime. Savimi pasikliauti negalėjome, nes kai tik kuriame nors taške panūsdavome beatodairiškai veikti savaip, priversti tikrovę mums paklusti, reikalai bemat imdavo komplikuotis, o Roma - tolti. Tad galvoju, kad jeigu ir neišmokome, tai bent gerokai labiau sava patirtimi suvokėme, ką reiškia pasikliauti Apvaizda. Kitaip tariant - išgyventi nepaliaujamos meilės potyrį. (...) Kai žingsniuojant ar netgi klaidžiojant kažkur Alpėse pagalvodavau, kad menkutis, vos įžiūrimas takelis po mano kojomis veda į Amžinąjį Miestą, tokia mintis prašydavosi šypsenos. Ir apie Jus pagalvojęs nusišypsodavau, dabar man regis, kad ši piligriminė kelionė mane dar labiau suartino su visais, su kuriais jau anksčiau jaučiausi susigyvenęs.


Ne man aprašinėti, kaip Čiurlionis įsibuvo Radeko gyvenime. Kai jis kažkurį semestrą skaitė paskaitas Vilniaus universiteto polonistams ir gyveno pas mus, įnikdavome vakarodami liesti įvairias temas, kurios dažnokai siedavosi su XIX ir XX amžių sandūros kultūros arba paprasčiausiai gyvensenos apraiškomis. Bet štai kelis vakarus Radekas balsu skaitinėja ištraukas iš Gombrowicziaus groteskinio romano „Ferdydurkė“, priversdamas mus leipti iš juoko, į kurį, žiūrėk, ir pats įsijungia, nebeišsitekdamas skaitovo (meistriško!) vaidmenyje. O šiaip - papročių palyginimai. „Szara godzina“ - „pilkoji valanda“, prietėmis... Ar būdavo jis kaip nors išskiriamas? Na, iškildavo šis bei tas, kad ir iš mano vaikystės. Bet lietuvių literatūroje? Čia jau Nora tapdavo vedle, o Radekas samprotaudavo apie prieblandos vaidmenį lenkų poezijoje, literatūroje, muzikoje... Ištisa „prieblandos epocha“, su kuria augte suaugęs ir Čiurlionio tapsmas. Tarsi nejučia atsiranda su „szarówka“ susiję Radeko tekstai, kai kas verčiama į lietuvių kalbą, skaitoma viešai. Poezija, dailė... Ne tik lenkų („Jaunosios Lenkijos“), bet ir to meto Vakarų Europos. Ir taip - tarsi nejučia - auga knyga apie tą labai nevienprasmę epochą, apie prieštaringus kontekstus, virš kurių (tą rodė ir nuostabioji pernykštė paroda, surengta pagaliau atidarant mūsų Nacionalinę dailės galeriją) iškyla didieji Čiurlionio slėpiniai. Knyga, panaši į Romon traukiančio piligrimo kelius ir takus (Radosław Okulicz-Kozaryn, „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių“).


Po kapitalinės įžangos patenkame į prieblandos magiją, į jos mistinę dimensiją, kuri, kaip sako autorius, įžiūrima ir vokiškame apibūdinime die Blauestunde. Bet prieš tai - Čiurlionio siekius atliepiantis motto:


Pats gyvenimą švenčiausią rasiu

 

Ir aprašysiu: tą saulėgrąžą auksinę dvasių,

 

Kur savo veidu nuolatos į saulę kreipias,

 

Ir kraštą, kurs maldauja laisvės, nuo raudų nuleipęs.

 

Aš tarsi gluosnis, virš kapų šakas iškėlęs,

 

Pažadinsiu tėvus, sumigusius prie prakartėlės,

 

Aušrinės apšviestus... Grąžinsiu seną kūną.

 

Prikelsiu Lietuvą, kur ežerų tamsybėj tūno.

 

Juliusz Słowacki, Sapnuoju aš...


(vertė Albinas Žukauskas)


Kaip šis didis romantikas, Mickevičiaus amžininkas, tapo visai kitos epochos kūrėjų dvasiniu vedliu, pamąstai skaitydamas įvairias tos knygos vietas. Paskutinis jos skyrius reziumuoja: „...visą mistinę Słowackio poeziją apimančią ir pusę amžiaus laiką aplenkusią mintį Čiurlionis perėmė ir įgyvendino“.


Aišku, ją savaip interpretuodamas, papildydamas. Čia kiekvienas, prie Čiurlionio paveikslų patyręs vienokių ar kitokių minčių arba nuojautų, skirtingai skaitysime Okulicz-Kozaryno knygos skyrius. Esama pagundos į juos gilintis nebūtinai paisant sekos. Skyriai ir jų paantraštės iškalbingai kreipiasi į knygą vartantį jos adresatą. Nutuokiamo turinio trauką vienaip patiria su „Jaunosios Lenkijos“ menine (ir ypač literatūrine) kūryba susipažinęs autoriaus tėvynainis, gerokai kitaip - lietuvis, kuriam nemažai tos epochos pakylėtų pavardžių bus naujos. Tad natūralu, kad šių piligrimų keliones lydės skirtingi pamąstymai.


Okulicz-Kozarynas, redaguodamas dvikalbį (vis dar neišleistą) Čiurlionio laiškų rinkinį, atkreipė dėmesį į poeto Tadeuszo Miciñskio ir Čiurlionio draugystę, jų kūrybinių siekių suartėjimus ir išsiskyrimus. Apie tai - trečioje knygos dalyje, kuri irgi nevengia plėtoti kontekstų ir su antrašte glaudžiai nesiejamų įžvalgų.


Vytauto Dekšnio vertimą skaitydamas tai gėrėjausi turtingos kalbos sklanda, tai pagalvodavau, kad mažumėlę kitokia sakinio struktūra mintį darytų lengviau suvokiamą. Visai nesupratau, kodėl Tetmajerio „Preliudai“ neteko daugiskaitos ir kaip jie tapo „...Chopino „Debesų“ interpretacija...“ (129 psl.). Autorius rašo: „Preludia Tetmajera, będące, jak wiadomo, interpretacją miniatur Chopina...“. Taigi - „Tetmajerio „Preliudai“, kurie, kaip žinome, interpretuoja Chopino miniatiūras...“, ar kaip nors panašiai. Be „Debesų“, nes tokio pavadinimo neaptinkame šio kompozitoriaus kūryboje. Vietoj „Originalų pavyko rasti...“ (107 psl.) turi būti „Originalų nepavyko rasti...“ Ir kadangi nėra įprasta statyti chorą „greta orkestro“ (131 psl.), geriau būtų „...orkestrą papildo choru“.


Knyga, deja, stokoja asmenvardžių rodyklės. Adomo Mickevičiaus universiteto mokslinės leidyklos 2007 metais išleistoje „Litwin wúród spadkobierców Króla-Ducha“ tokia rodyklė užima devynis puslapius, kiekviename iš jų - apie 90 asmenvardžių.


Paskutiniame knygos puslapyje aptinkame Justino Mikučio mintį:


Pasirinkdamas temą, Čiurlionis yra maksimalistas, o rinkdamasis formą - minimalistas. Jis atsiribojo nuo visko. Jo spalvų beveik nėra - tik spalvų metafora. Čiurlionio spalva nereiškia nieko. Ji - tik spalvos užuomina, o pačios spalvos nėra.


Nėra ir tradicinės perspektyvos. [...] Piešinys - tai tik piešinio idėja, piešinio išsižadėjimas.


Čiurlionio pašaukti piligrimai tą žino. Gal tad ir Justino rikiuojami „nėra“ dar labiau stiprina slėpinių prasmes ir didina jų trauką?

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

eiwpSMccBAykH, 2012-01-09 03:48

So much info in so few words. Toltsoy could learn a lot.

Onutė, 2010-01-21 16:29

Dėkui autoriui už šiltą, turiningą, paprastą ir išsamų knygos pristatymą. Skaitau ir džiūgauju...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti