Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Nė vienos dienos be linijos


Gederto Eliasso paroda Frenkelio viloje Šiauliuose


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Gedertas Eliassas. „Namas raudonu stogu“. 1920 m.
Jau nuo 2009 m. lapkričio šiauliečiai turi galimybę aplankyti personalinę vieno žymiausių Latvijos modernizmo atstovų, tapytojo, meno istoriko ir jaunųjų dailininkų ugdytojo Gederto Eliasso (1887-1975) personalinę parodą. Latvijos nepriklausomybės dienai skirtoje parodoje, surengtoje bendradarbiaujant Šiaulių „Aušros“ ir Jelgavos Gederto Eliaso istorijos ir dailės muziejams, pristatomi jo ankstyvojo, laikomo išraiškingiausiu, kūrybos periodo darbai.


Ši paroda svarbi ir įdomi norintiems pasekti tarpukario Latvijos ir Lietuvos dailininkų kūrybos bruožus, bendras tendencijas ir iškylančius skirtumus. Beveik tuo pačiu laiku gimė ir kūrė mūsų dailės klasikai Justinas Vienožinskis, Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas. Taip pat galima išvesti stilistines sąsajas su kiek vėliau į lietuvių dailės sceną įžengusiais arsininkais. Juolab kad tarpukario politikoje ir kultūroje daug dėmesio buvo skiriama tarptautiniam bendradarbiavimui. Nuo 1924 m. iki 1940 m. Lietuvių ir latvių vienybės draugija kartu su Latvių ir lietuvių draugija (Ryga) bei kitomis organizacijomis kasmet rengdavo Lietuvių ir latvių vienybės kongresus. Į jų veiklą būdavo įtraukiama daug to meto abiejų šalių inteligentijos. Latvijos meno akademija palaikė draugiškus santykius su Kauno meno mokykla.


Apie tai nemažai rašyta tarpukariu besidominčių menotyrininkų. Savo ruožtu norėčiau parodyti dar netyrinėtą Eliasso ir Lietuvos ryšį, atsiradusį per jo santuoką su žymia P. Galaunės kartos menotyrininke, kritike, etnografe Halina Kairiūkštyte-Jaciniene (1896-1984). Nors santuoka tetruko septynerius metus, šis faktas leidžia bent akies krašteliu pažvelgti į dar nežinomas šių dviejų asmenybių puses. Kaip ir jo žmona, pirma diplomuota meno istorikė moteris Lietuvoje, Eliassas visą savo gyvenimą paskyrė menui ir jo tyrinėjimams. Dailininko atminimui skirtame H. Kairiūkštytės-Jacinienės straipsnyje, išspausdintame latvių meno žurnale „Mâksla“ (1978), aprašyta jų pažintis, gyvenimas drauge ir juos jungusi nepaprasta meilė menui.


Jie susipažino 1932 m. sausio mėnesį Latvijos meno akademijos dešimties metų jubiliejaus iškilmėse, į kurias buvo pakviesti Kauno meno mokyklos pedagogai. Tuo metu H. Kairiūkštytė-Jacinienė dirbo Kauno meno mokyklos bibliotekos vedėja. Eliasas jau anais laikais buvo iškili asmenybė, žymus Latvijos tapytojas, meno akademijos docentas, o H. Kairiūkštytė-Jacinienė - retos erudicijos, europinį išsilavinimą įgijusi Miunsterio, Miuncheno, Ciuricho universitetuose ir po studijų baigimo palaikiusi ryšius su ją labai vertinusiu formalistinės analizės tėvu Heinrichu Wölflinu. Savo straipsnyje H. Kairiūkštytė-Jacinienė rašė: „Savitarpio simpatiją mes pajutome iš pirmo žvilgsnio. Mus abu jungė panaši pasaulėžiūra ir didelė meilė vaizduojamajam menui.“


Po susitikimo jų pažintis nenutrūko. Dailininkas svečiuodavosi pas Haliną Kaune. Taip Eliassas turėjo progą susipažinti su Kauno muziejais, architektūra, Čiurlionio kūriniais. Menotyrininkė mini, kad Eliassas buvo nepaprastai uolus tapytojas. Be tapybos jis negalėjo gyventi, todėl jau antrą kartą važiuodamas pas ją pasiėmė tapybos reikmenis. Menotyrininkės bute buvo nutapytas ne vienas žydinčių gėlių natiurmortas. Eliassas buvo nutapęs ir jos portretą, deja, jis parodoje neeksponuojamas.


Sutuoktuvės įvyko Rygoje 1933 metais. (Abiem tai buvo antroji santuoka. Po jos menotyrininkė perėmė Eliasso pavardę, o išsiskyrusi - susigražino senąją). Nors, sprendžiant iš jos memuarų, H. Kairiūkštytė-Jacinienė labai graužėsi, kai ištekėjusi už pirmojo vyro Vitoldo Jacynos turėjo palikti tėvynę (nepaisant pusiau lenkiško kraujo, ji buvo tikra Lietuvos patriotė), ištekėjus antrą kartą vėl teko persikelti gyventi į užsienį. Kol Halina išmoko latviškai, abu susikalbėjo prancūziškai (ji jau tada mokėjo penkias kalbas). Kartu jie prisidėjo prie Rygoje leidžiamos enciklopedijos „Latvieša Konversacijas vardnica“, trijų tomų meno istorijos leidimo. Taip pat bendradarbiavo Latvijos lietuvių ir latvių spaudoje. Meno istorijos leidinyje „Mâkslas vçsture“ dirbo Lietuvos meno skyriaus bendradarbe. Mėgo kartu keliauti. Uoliai lankė muziejus - nuo ryto iki vakaro.


Minėtame straipsnyje menotyrininkė pasakoja, kaip atrodė dailininkas, jo dirbtuvė ir kasdienis kūrybos ritualas. Pasak Halinos, Eliassas buvo fiziškai gerai sudėtas, aukšto ūgio, stiprus. Vertino sveikatą, kad visuomet būdamas sveikas galėtų našiai dirbti. Dar Briuselyje studijuodamas tapybą ir skulptūrą buvo kambario draugo įpratintas kasryt mankštintis pagal anuomet populiarią vadinamąją Miulerio sistemą. Tapydamas menininkas mėgo klausytis žmonos skaitomos klasikinės prancūzų literatūros. Nepaisant supusios aplinkos, jis neturėjo jokių žalingų įpročių - tai žmona labai vertino. Vėliau Lietuvos spaudoje ji parašė ne vieną šviečiamojo pobūdžio bei plataus istorinio konteksto straipsnį apie „velnio žolę“ ir jos žalą.


Du šviesesnius ir erdvesnius buto kambarius Eliassas buvo sujungęs į vieną didelę dirbtuvę. Prie sienų stovėjo kelios senų ir retų knygų prikrautos lentynos. Jam ypač patiko rinkti įvairių kelionių aprašymus, labiausiai po tokias šalis kaip Italija, Graikija. Vienas didelis buto kambarys buvo kraute prikrautas įrėmintų, daugiausia stambesnio mastelio aliejinių paveikslų.


Eliasso šūkis buvo vieno garsaus senovės tapytojo mėgstamas posakis: „Nulla dies sine linea“ (nė vienos dienos be linijos). Savo straipsnyje autorė pasakoja, kad jis dirbdavo kiekvieną dieną, tik kartkartėmis priguldamas pailsėti ant sofos su knyga ar laikraščiu rankose. Tapyba buvo jo gyvenimo būtinybė:„Menas buvo Eliassui kaip muzika Bethovenui, visais laikais jo Didžioji Vienintelė ir Numylėtoji Nuotaka, kuriai jis paaukojo visą savo gyvenimą...“


Tačiau apie meną jis nekalbėdavo daug, buvo iš tų žmonių, kurie mėgo vienatvę. H. Kairiūkštytė-Jacinienė rašo, kad tik kartą jis prasitarė: „Mene amžinos temos - žemdirbio darbai ir motina su vaiku, ir jas man malonu vaizduoti.“ Dažniausiai abu būdavo namie. Maloniausias dalykas buvo sėdėti jaukiame bute, apsčiai papuoštame šeimininko tapytais paveikslais bei kitais meno kūriniais, ir užsiimti savo mėgstama tapyba ar rašymu. Sutarė jie gerai, nes H. Kairiūkštytė-Jacinienė laikėsi nuostatos, kad gamta moterį apdovanojo labiau lanksčiu charakteriu. Eliassas žiūrėjo į gyvenimą kaip į stebuklingą dovaną, kuria gamta apdovanoja žmogų. Be to, juos siejo pasaulėžiūra, supratimas, kad „gyvenimą reikia nugyventi kaip galima šviesiau bei turiningiau, užpildant jį nepaliaujamais gėrio ir grožio siekimais ir pastangomis tuos troškimus realizuoti. Mūsų gyvenimo turinys ir tikslas bei svarbiausias šūkis buvo menas ir darbas. Numylėtas darbas, be kurio kūrybinis žmogus, ypač vyras, negali jaustis gyvenime laimingas.“


Kadangi abu visada pirmenybę teikė kūrybai ir darbui, netrukus jų gyvenimo ramybė pradėjo skilinėti. Menotyrininkė gyvendama Latvijoje visad jautė didžiulę nostalgiją Lietuvai, todėl galiausiai apsisprendė grįžti. Didelės įtakos sprendimui turėjo jos tėvas - iš valstietijos kilęs įvairiapusiškai išsilavinęs mokytojas ir karštas patriotas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laikraštyje „Lietuvos mokykla“ apibūdintas kaip „tautos atgimimo apaštalas, tautos darbininkas ir pedagogas, kilnus tautietis ir mokytojas, pavyzdys mūsų tautinio atgimimo pradžioje“. Visus aštuonis savo vaikus jis auklėjo patriotizmo dvasia ir, leisdamas į mokslus dukterį Haliną, jis moraliai įpareigojo ją panaudoti savo žinias Lietuvos gerovei kurti.


Netrukus Lietuvos švietimo ministerija komandiravo ją į Vokietiją, Tarybų Sąjungą rinkti istorinės ir iliustracinės medžiagos būsimai knygai apie lietuvių tautinių drabužių istoriją. Abiem pasinėrus į darbus, 1940 metais jųdviejų keliai išsiskyrė. Jau 1943 metais Eliassas vedė trečiąją žmoną - Martą Kalniną. Halina persikėlė į Vilnių, kuriame pragyveno iki mirties. Abu toliau nenuilsdami dirbo. 1940 m. su broliu Kristapu dailininkas išleido studiją „Naujųjų laikų prancūzų dailė“, išugdė naują latvių dailininkų kartą, įėjo į dailės istoriją kaip puikus kompozicijos meistras. Buvusi jo žmona Halina dėl „buržuazinių estetinių pažiūrų“ buvo nustumta į tarybinio laikotarpio kultūros periferiją ir atsidėjo liaudies meno tyrimams, taip pat vis labiau domėjosi spiritizmu, kuriam bandė suteikti mokslinį pagrindą. Jos atliktas titaniškas darbas - daugiau nei 40 metų rašyta ir pildyta „Lietuvos tautinės dangovės istorija“ taip ir nesulaukė leidimo. Gyvenimo gale, praradę mylimus žmones, abu jautėsi be galo vieniši.


Priešingai, nei atrodytų iš šio straipsnio, parodos organizatoriai visai nesiekė akcentuoti dailininko asmeninių ir kitų sąsajų su Lietuva. Eksponuojami darbai sukurti dar iki Eliasso ir H. Kairiūkštytės-Jacinienės susitikimo. Pasak pranešimo spaudai, eksponavimui buvo pasirinkti ankstyvojo kūrybos periodo darbai (juose ryški modernistinių srovių įtaka), nes labiausiai atitiko Ch. Frenkelio vilos parodinių salių dvasią. Tačiau į Lietuvą pirmą kartą taip gausiai atkeliavę tapytojo darbai skatina iš naujo atversti apdulkėjusius praeities puslapius.


*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15

Versija spausdinimui

Komentarai

wLbCPIaykztxIB, 2012-02-17 20:33

Birzelis 4 d, 2009d?l ialmso zmoniu neapykantos vietiniams d?l pasileidimo priestarauju. Tame ir esm? yra, jog kartu gyvena skirtingu pazi?ru zmon?s, ir jiems neturi b?ti problema ju ?sitikinimai, ir tie ?sitikinimai neturi trukdyti palaikyti abipusiai naudingus rysius. O dabar taip iseina, jog islamistams nekesti vakarieciu d?l ju moral?s normu tr?kumo galima, o va jei vakarieciams nepriimtinos islamistu normos, tai jau blogai. Jei islamistams kyla neapykanta vietiniams, tai kod?l jie keliauja svetur? Tegu b?na tarp savu islamistu, tegu gyvena savuose miestuose ir nebus neapykantai palankiu salygu. Keliauti svetur reikia/galima tada, kai esi pasiruoses besalygiskai imtis kompromisu, kurie neisvengiami gyvenant tarp skirtingu pazi?ru zmoniu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti