Pirmiausia sveikinu su naujų ekspozicinių erdvių atsiradimu. Mažučiam Lietuvos meno laukui naujas žaidėjas tik į naudą. Ar „Titaniko“ ekspozicines sales galima vadinti galerija? Ir kokia šių erdvių panaudojimo vizija dabar?

Tai ne galerija ir ne muziejus. Po penkerių metų galėsime erdves pavadinti VDA muziejaus dalimi. Kol kas šios erdvės bus naudojamos parodoms ir edukacijai, įvairiems kultūros ir meno renginiams, pedagoginiams tikslams, pavyzdžiui, akademijos bakalaurų ir magistrantų diplominių darbų gynimams. Tačiau didelis laimėjimas muziejui yra tai, kad šalia ekspozicinių salių yra įrengtos šiuolaikiškos akademijos auklėtinių kūrinių saugyklos. Iki šiol muziejaus sukauptiems kūriniams saugoti sąlygos buvo apgailėtinos. Rinkinyje yra daugiau kaip 19 tūkst. įvairiausių saugojimo vienetų - nuo videomeno ir fotomeno laikmenų iki tapybos, grafikos, tekstilės ir kt. sričių darbų, architektūros brėžinių ir pan.

Iš esmės saugyklos veiks kaip didelė edukacinė knyga su tikromis iliustracijomis kūrinių, kurių nei geros kokybės reprodukcijų neįmanoma rasti, nei kur kitur apžiūrėti.

Būtent. Tai labai svarbu, nes parodyti yra ką. Dėstytojai per paskaitas galės atsivesti į saugyklas studentus ir demonstruoti originalus. Ir ateityje neplanuojame daryti nuolatinės ekspozicijos. Ji greitai „išsisemtų“, taptų nebeįdomi lankytojams. Norisi gyvo parodinio vyksmo, naujų meno kampų.

Dabar veikiančia paroda „Nuo 1793 iki 2009“, kaip galima numanyti, siekėte pristatyti Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinio dalį. Matyt, ilgai užtruko parengti tokią parodą?

Ne. Kai tik pradėjau raustis po VDA muziejaus kartoteką ir darbus, greitai susiformavo būsimos parodos idėja, atitinkama ekspozicinė struktūra. Viską pasisekė įvykdyti per labai trumpą laiką, nepaisant trikdžių - iki pat atidarymo dienos dar vyko pastato rekonstrukcijos darbai. Lakstėme ir dirbome su man talkinusiu prorektoriumi Arvydu Šalteniu kaip pasiutę. Inauguracinės parodos idėja - nuo rinkinio ištakų, seniausių dailės pavyzdžių iki šių dienų meno, absolventų kūrybos, taip po truputį segmentais atspindint muziejaus rinkinio pobūdį. Ekspozicija dar papildyta menininkų ar jų šeimų dovanotais kūriniais, keliolika darbų teko skolintis.

Parodoje nėra nė vieno šiuo metu VDA dėstančio autoriaus kūrinio - kad nebūtų bereikalingų priekaištų.

Kuo ypatingas akademijos muziejaus rinkinys ir kaip formavosi ekspozicijos visuma?

Rinkinys formavosi labai įvairiomis aplinkybėmis. Ekspozicijoje yra nemažai buvusių svarbių akademijai dėstytojų darbų, jų mokinių kūrinių, dovanotų darbų, mokomosios medžiagos, pasakojančios apie pedagoginius principus, ir kitų unikalių eksponatų. Kaip žinoma, rinkinys kasmet tradiciškai papildomas geriausiais diplominiais studentų darbais. Turime daug dabar labai žymių menininkų diplominių darbų. Dalį darbų parodai reikėjo ir pasiskolinti, nes yra „kiaurymių“ rinkinyje, mat jis kauptas ne nuosekliai. Pavyzdžiui, eksponuojame labai įdomų Vlado Drėmos tapybos darbą „Kunigo Pranciškaus Bieliausko portretas“ (1936), jį skolinomės iš Valkininkų klebonijos. Drėma ekspozicijoje patenka į „lenkišką“ segmentą, lenkų laikais jis baigė grafikos specialybę Vilniaus Stepono Batoro universiteto dailės skyriuje, taip pat eksponuojame iš muziejaus rinkinio ir vieną jo grafikos kūrinį. Šalia pastarojo kabo V. Kairiūkščio, Drėmos piešimo mokytojo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijo...