Didžioji mūsų kultūros mašinerija, rinkdamasi pavardes ir nustatydama kitus, yra panašesnė į statistikos skaičiuotuvą. Kur funkcijos atspindėti ar neatspindėti nustatytos tokia seka: dažnai minimas, vadinasi, žinomas; žinomas, vadinasi, geras; geras, vadinasi, atspindėti. Nors „Youtube“ ir „Google“ dažnumo kriterijaus vertingumą seniausiai paneigė, dideles ir vangias mašinerijas ne taip jau lengva pakeisti. Tai užtrunka, jei apskritai įvyksta. Galų gale meną mylėti ir jam atsakingai atstovauti yra du labai skirtingi dalykai. Kažkas turi rūšiuoti. Darbas toks. Iš tų menininkų, kuriuos jau žinai, gali atsirinkti tuos, kurie tinka. Iš tų, kurių nežinai, negali. Tų pačių pavardžių kartojimasis, net jei jų didžioji dalis ir asmeniškai brangi, kažkuriuo metu pabosta. Imi svajoti apie posūkį, kampą, kitaip tariant, netikėtumą. Net neabejoju, kad tarybinės dailės laikotarpyje netikėtumų apstu, nes jis kažkaip labai atsargiai ir tik iš paviršiaus čiupinėjamas. Daug kam dar labai skaudi tema. Iš studijų liko įspūdis, kad šiame etape buvo tik forma. Na gal dar motyvai. Apie temas kalbėta labai aptakiai, mat jos - didžiausias kompromisų ir psichologinių špagatų skaudulys. Galų gale - daugiau mažiau vienodos. Net ir dabar jaučiu, kad taip grubiai apibendrindama kažką skaudinu. Galime grįžti prie formų, nes to meto tapytojai apibūdinami formaliai: Gudaičio potėpis, Veiverytės mastelis, Surgailio deformacijos, Stasiulevičiaus abstrahavimas ir t.t. Tačiau, mano galva, pats įdomumas turbūt prasidėtų šio laikotarpio kūrinius panarpliojus turinio, temų aspektais. Turto peržiūrėjimas iš esmės. Dar dabar aidi Alfonso Andriuškevičiaus suręstos parodos „Mitas lietuvių tapyboje“ šlovė. Laikas gal ir ne tas, bet pjūvis tas - leidžiantis bent kiek apeiti skaičiuotes dėl hierarchijos ir leistis į nuotykius. Daug įdomių posūkių žada neseniai parengta didžiulė paroda Vienos moderniojo meno muziejuje „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“, kur atranka vykdyta irgi ne pagal žymumą, o pagal temos pjūvį. Joje atsidūrė ir Galinos Petrovos drobė „Moterys, valančios žuvis“ (1969).

Galina Petrova-Džiaukštienė nebuvo tiek dažnai minima, kad jaunesnė karta ją gerai žinotų kaip Stasiulevičių. Ir atkūrus Nepriklausomybę netapo aktuali, nes netapė palūžusių ir kankinamų figūrų kaip Valentinas Antanavičius ar Vincas Kisarauskas. Ji įstrigo tarybinės dailės paraštėse. Ir neišniro iš pogrindžio kaip Juzefa Čeičytė (1922) ar Kazė Zimblytė (1933) naujoje, abstrakciją įteisinusioje šviesoje. Ko gero, ir toliau vis mažiau žinotume ir negalėtume susidaryti nuomonės apie jos kūrybą, jei nebūtų pasirodžiusi šiuo metu Vilniaus kongresų rūmuose veikianti, Juškaus galerijos inicijuota, Laimos Kreivytės kuruota, gana išsami menininkės tapybos paroda.

Nesunku pastebėti, kad šiai tapytojai, kaip ir kitiems jos kartos atstovams, rūpėjo formos eksperimentai. Ji yra išmėginusi įvairias stilistikas, kurias atpažintume kaip panašias tai į Gudaičio, tai į Amedeo Modigliani, tai į Kisarausko, tai į jos vyro - Silvestro Džiaukšto.

Traukti iš nyrančios į užmarštį vyrų istorijos moteris veikėjas - žinomas feminisčių triukas (9-ojo dešimtmečio kanono revizija Vakarų dailėje). Jau žinoma ir kuo tai baigiasi - ištrauktosios įrašomos į tą pačią istoriją, nurodant, į ką jos yra panašios. Ką gi, apie Petrovą-Džiaukštienę galime sakyti: o ji panaši į Džiaukštą. Toks žiūrėjimas mums papasakotų, kas anuomet buvo vertinama ir laikoma autoritetu. Kitaip tariant, kitu kampu atskleistų bendresnį kontekstą. Tačiau galima atlikti ir visai kitus žiūrėjimo pratimus. Pavyzdžiui, galima pasidairyti kažko, ko autoritetai neturi ir turbūt niekada nenutapytų.

Iš dabarties konteksto žvelgiant labai...