Kai ją pirmą kartą perskaičiau kokiais 1984 metais, ji atrodė kaip tiesos siūlas, kurio nusičiupus gal ir galima rasti kelią iš melo, abejingumo ir tuščių žodžių labirinto, kurį buvo pastačiusi „tarybų“ valdžia. Ironiškas skepticizmas tuomet dar nebuvo privalomas. Tik vėliau paaiškėjo, kad neabejoti kokia nors vertybe yra klaida, tad teko Saint- Exupéry mintį užkišti kuo giliau ir naudotis tik slapta. Ir štai dabar ji vėl ant mano stalo, lyg nostalgijos priepuolis, privertęs raustis atmintyje, o gal parodęs, kad kai kurie dabarties supratimai jau buvo žinomi seniai. Kaip dažnai būna galvoje sukirbėjus naujam (ar gerai užmirštam senam) žodžiui ar minčiai, iš visur ima lįsti įrodymai, pamokymai ir pavyzdžiai. Ima atrodyti, kad visas pasaulis vien apie tai ir tešneka, kad visada vien apie tai šnekėjo, tik aš buvau įsijungusi kitą gyvenimo radijo stotį.

Taigi tas dvi savaites visi ženklai ir nuogirdos tarsi kokie likimo pirštai badė į Saint-Exupéry paminėtą ryšį su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, lėktuvai, skraidantys tarp Londono ir Vilniaus ar Kauno - juose paprastai tenka sėdėti šalia žmonių, kuriems tik ir knieti papasakoti savo istorijas. Yra tekę skristi su būsima Lietuvos policininke, „Vėtros“ komanda, raudonplaukiu anglų detektyvu, tiriančiu tarptautinius nusikaltėlių tinklus (sakė, tikrai vienas veikia Kaune), su baisiomis ligomis sirgusio, bet išgelbėto vaiko mama ir su savo antrininke iš paralelinio Lietuvos gyvenimo (to, kuriame nematyti šviesos). O štai paskutinį kartą skrisdama iš Londono į Kauną, kai jau galvojau apie šį straipsnį, susipažinau su protestantų kunige, kurią prieš septynerius metus iš Vilniaus į Londoną pašaukęs Dievas. „Mane išsiuntė į dykumą“, - sakė ji. Prieš trejus metus tokį pasakymą tiesiog būčiau nuleidusi negirdomis. Nes kaip galima vieną dinamiškiausių pasaulio miestų, kuriame taip tanku žmonių, taip tiršta verslų, veiksmų ir idėjų, pavadinti dykuma? Tačiau dabar, kai jau pati pagyvenau Londone trejus metus, o dar kelyje pasipainiojo Saint-Exupéry, man dykumos metafora pasirodė labai tiksli, nors galbūt ir reiškė ką kita, nei kunigei, kuri turėjo omenyje biblines asociacijas. Gyvenimas tarp nepažįstamų, nors ir palankių žmonių gali būti panašus į klajojimą smėlynuose, nes visi čia užsimezgę santykiai lengvai užpustomi mandagumo frazėmis, kurias paskui visi lengvai nusipurto, o tavo siela ūkauja vėjais begalinėje tuštumoje.

Londono priemiestyje vedžiodama vaikus į mokyklą ir atgal, kasdien prasilenkdavau su kokiu tūkstančiu žmonių, visokiausių rasių ir sluoksnių, profesijų ir pomėgių, barančių savo storulius vaikus, lėtai stumiančių trirates vaikštynes ar skuodžiančių į stotį su popieriniais kavos puodeliais rankose. Pabendrauji tai šen, tai ten, pasidomi, kaip jie gyvena, jie paklausia, kaip tu gyveni (ir iš kur tu), viskas labai mandagu ir gražu, vyrai nepraleidžia progos pajuokauti, moterys - pasiskųsti augančiais drabužių kalnais ant lyginimo lentos. Bet vakare atrodo, tarsi visą dieną nebūčiau ištarusi nė žodžio, lyg būčiau klajojusi dykumoje, užsidariusi skaidriame storasieniame burbule (taip, sakoma, vaikšto tie, kurie užsikemša ausis ausinėmis ir klausosi nešiojamuose aparatuose įrašytos muzikos). Kurį laiką tai, kad niekas tavęs nepažįsta ir tu gali būti bet kas, yra net smagu. Tačiau netrukus pajunti, kad lieki tik drabužis gatvėje - lyg kažkas iš tavęs būtų išsikraustęs. Po keturiasdešimties metų tas kažkas tikriausiai sugrįžtų, bet man jau būtų kiek per vėlu.

O štai kiekvieną kartą parvažiavus į Vilnių tas kažkas vėl stebuklingai atsidurdavo savo vietoje, tarsi niekada ir nebūtų išėjęs - apsimetėli...