Užsienio reikalų ministerijoje surengta paroda „Menininkai už Žmogaus teises“ - vienas iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto organizuotų renginių, skirtų žmogaus teisių dienai. Parodos kuratorius Evaldas Jansas pasiūlė parodai Akvilės Anglickaitės kūrinį „XXXX“ ir gavo neigiamą atsakymą. Išcenzūruotas darbas - tai fotografijos, bylojančios, koks sunkus ir kompleksiškas yra lytinės tapatybės suvokimo klausimas, kurį vis bandoma ignoruoti mūsų visuomenėje. Sąžiningai sau užduodami klausimai yra nepatogūs, bauginantys, nes jie nėra taip lengvai atsakomi, prognozuojami ar kontroliuojami.

Queer tematikos darbo nepriėmimas į parodą, skirtą žmogaus teisėms, tuo metu, kai Lietuvai gresia homofobiškų įstatymų priėmimas, aiškiai diagnozuoja esamą situaciją. URM viešai nedeklaruota, bet „leidžiama suprasti“ pozicija visiškai nestebina - ji veikiau atspindi homofobišką valstybinių institucijų laikyseną Lietuvoje ir primena, kad abstraktus žmogaus teisių turinys yra užpildomas konkrečiame nacionalinės valstybės kontekste, t.y. homoseksualumas ir toliau lieka abstraktaus „žmogaus“ užribyje. Labiau stebina pritarianti tyla iš žmogaus teises ginančios organizacijos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas akibrokštas ir begalinio konformizmo su surambėjusiomis galios institucijomis išraiška. Tačiau šis reiškinys yra simptomiškas žmogaus teisių panaudojimas. Ir ne tik Lietuvoje. Mano nuomone, meninė-pilietinė akcija „Už žmogaus teises - be cenzūros“ ir jos atsiradimo kontekstas bei „Cooltūrisčių“ veiksmas atsiimant savo kūrinį iš URM parodos yra itin svarbūs, nes ne tik atkreipia dėmesį į homofobiją (nors to visiškai pakaktų), bet verčia susimąstyti apie politiškumą bei platesnį žmogaus teisių kontekstą.

Pravartu prisiminti, kad tai, ką vadiname žmogaus teisėmis, susiformavo kapitalizmo sąlygomis ir šiandien egzistuoja neoliberalizmo kontekste, kai silpnesniojo interesai dažnai būna nulemti finansinę ir kartu politinę galią turinčių interesų. XVIII a. žmogaus teisių deklaracija kildinama iš angliškos ir prancūziškos prigimtinių teisių tradicijos. Pirmiausia prigimtinės žmogaus teisės buvo susietos su privačia nuosavybe. Taip apibrėžiant žmogaus kategoriją, pakraščiuose gana ilgam liko moterys, vaikai, o Europos kolonijos laukė dar 150 metų, kol galėjo tapti „žmonėmis“. Žmogaus teisių samprata, pagrįsta „žmogaus apkritai“ egzistavimu, pasak Hannos Arendt, žlugo tą akimirką, kai susidūrė su žmonėmis, kurie prarado visas kitas savybes (pvz., pilietybę, saviraiškos, tikėjimo laisvę ir pan.), „išskyrus viena - jie liko žmonėmis“. 1948 m. Jungtinių Tautų priimta Tarptautinė žmogaus teisių (ŽT) deklaracija taip pat neapibrėžia, kas yra žmogus.

Nėra abejonių, kad nuo modernybės pradžios žmogaus ir jo teisių samprata labai išsiplėtė, bet paraštės neišnyko.

Pačios žmogaus teises ginančios organizacijos, neišvengiamai įveltos į interesų žaidimą, tampa bejėgės: apolitiškos ir dažnai apsiribojančios humanitarine pagalba gyvybei kritiškais momentais, asistavimu teismuose bei dokumentavimu, neretai neatnešančiu apčiuopiamų rezultatų. Tokia minimalistinė ir fatališka ŽT organizacijų ir valstyb...