Jis kybojo gulsčias, kojomis atsuktas įėjimo link, švytėdamas tamsoje. Aplink eksponuojama filmuota medžiaga paaiškino jo pasirodymą: gėles prie paminklo nežinomam kareiviui dedantys Talino rusai ir pompastiškos tarybinių laikų ceremonijos, tuščia vieta, likusi 2007 m. paminklą perkėlus į kapines, ir po to kilusios riaušės; menininkės Kristinos Norman akcija - toje pačioje vietoje pastatyta „auksinė“ paminklo kopija. Taigi prieš mane - jau ne paminklas, o meninė intervencija į viešąją erdvę ir tautinių aistrų įkaitintą politinį diskursą.

Rašau šias frazes ir pati jomis netikiu - „intervencija“, „viešoji erdvė“ ir „politinis diskursas“ dabar taip dažnai linksniuojami kalbose apie meną, kad šie žodžiai jau beveik visai nusidėvėjo, prarado įtaigos galią, tapo saugikliais, kuriuos įjungus galima pateisinti viską. Aliošos atveju, po šiais žodžiais slypi nesuderinamos pozicijos ir nesutaikomi jausmai, todėl menininkės sumanymas įsiterpti į patį gyvenimą (užuot likus baltajame kube) ne tik gali sukelti tikras aistras, bet ir sužeisti, sugriauti, sunaikinti. Žiūrėdama filmuotą medžiagą ir be paliovos kaitaliodama pozicijas supratau tris dalykus: pirma, nors visada automatiškai palaikiau rusų pilietybę ribojančius Estijos įstatymus, šis kūrinys privertė įsiklausyti į kitos pusės situaciją bei požiūrį; antra, šitaip mane paveikti kūrinys galėjo tik dėl bendros patirties, nuo kurios ir estai, ir lietuviai dvidešimt metų mėgino pabėgti. Ir trečia - metas grįžti į Taliną.

Konferencija

Ten vykau ne tik aš, bet ir visas Lietuvos menotyrininkų desantas: Jolita Mulevičiūtė, Gi...