Pagrindiniai projekto, su kuriuo menininkas dirbo ištisus metus, šaltiniai - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro parengto sąvado („Lietuvos gyventojų genocidas“) antrasis tomas (1944-1947) ir Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondų bylos su 1944-1947 m. sovietų valdžios suimtų, teistų ir nužudytų žmonių dokumentais. Lygindamas abiejų šaltinių duomenis, Grigaliūnas pasirinko 130 iš daugiau kaip dviejų šimtų vadinamųjų švarių (t.y. ne žydšaudžių) bylų. Jose rastus asmenų tapatybės ženklus - protokolines veidų nuotraukas iš priekio ir profilio bei pirštų atspaudus - išdidintus atspaudė šilkografijos technika, kitas bylose rastas suimtųjų bei jų šeimų narių nuotraukas reprodukavo kaip skaitmeninius pašto atviruko formato atspaudus (754 veidai). Dauginti ir viešinti bylose saugomų tekstų - tardymų protokolų, nuosprendžių - menininkas nepanoro. Ant lakštų su portretais ir pirštų atspaudais jis ranka pieštuku užrašė trumpas tų žmonių biogramas iš genocido sąvado, kai kurias papildęs internete rasta informacija. Daugiausia tai buvo partizanai, jų ryšininkai valstiečiai, dalis - Lietuvos kariuomenės karininkai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, Lietuvos laisvės armijos kovotojai. Tarp jų vienintelė moteris - valstietė partizanų ryšininkė Elena Vidugirytė (1919-1946).

Istorikai žino, kad žmonių gyvenimų aprašymai - neprilygstamas to laikotarpio istorijos šaltinis. Šiek tiek keista juos skaityti galerijos salėse, bet kai kurie likimai jaudina iki ašarų. Pavyzdžiui, Jonas Noreika (1910-1947): Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, rašytojas, 1941-ųjų rugpjūtį paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, 1943 m. už dalyvavimą antinacinėje rezistencijoje gestapo suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 1945 m. turėjo galimybę trauktis į Vakarų zoną, kur jau buvo jo šeima, bet tyčia pateko į rusų rezervinę kariuomenę, po karo įsidarbinęs teisininku Lietuvos mokslų akademijoje tapo pogrindinio antisovietinio pasipriešinimo ginkluotųjų pajėgų vadu. Arba Ignas Vylius-Velavičius (1905-1946): Lietuvos karo aviacijos kapitonas, 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku paleido iš jo 30 suimtų geto pabėgėlių, netrukus paliko tarnybą ir tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945-aisiais su grupe parengtų kovotojų mėgino patekti į Lietuvą, bet buvo suimtas rusų kontržvalgybos.

Grigaliūną galima vadinti portretistu, net jo diplominis darbas Valstybiniame dailės institute buvo bendramokslių portretai. 1998-2002 m. jis nutapė 120 pabrėžtinai pofotografinių portretų seriją, panaudojęs publikuotas ar šiaip turėtas savo pažįstamų dailininkų, fotografų, rašytojų, menotyrininkų nuotraukas. Ne visi portretuotieji tuo buvo patenkinti, nes Grigaliūnas tapė ir eksponavo portretus jų neatsiklausęs. Šiemetinėje Lietuvos vaizduojamosios dailės kvadrienalėje jis eksponavo internete rastus nusikaltėlių portretus su užrašytomis jų biografijomis anglų kalba. Vadinamą protokolinį fotografavimą (veidas iš priekio ir profiliu) XIX a. 9-ajame dešimtmetyje sugalvojo prancūzas Alphonse'as Bertillonas, kriminalinės antropologijos specialistas, antropometrijos (gyvo žmogaus skeleto matavimo) išradėjas, Paryžiaus prefektūros fotostudijos direktorius. Idealiai vienoda poza (tam pasitarnavo speciali sukiojama...