Susidomėjimo šaltuoju karu priežastys yra kelios. Pirmiausia, subyrėjus Sovietų Sąjungai, Vakarų mokslininkams, žurnalistams ir istorijos mėgėjams atsivėrė anksčiau neprieinami archyvai bei asmeninės patirtys vadinamajame Rytų bloke. Naujų šaltinių gausa paskatino tirti ne tik represijomis grįstos politikos formas, bet ir kasdienybės įprasminimo technikas bei socialines buvusio valstybinio socializmo konfigūracijas. Antra, atsivėrus Rytų blokui, ne mažiau svarbi pasirodė ir „šviesioji mėnulio pusė“. Nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios atliekami nauji tyrimai apie šaltojo karo poveikį politinei, socialinei ir kultūrinei raidai vakarietiškose demokratijose. Šiandienos šaltojo karo studijos pripažįsta, kad šis ilgalaikis konfliktas buvo svarus visuomenių raidos veiksnys abiejose geležinės uždangos pusėse.

Nors geležinė uždanga gan efektyviai ribojo asmenų judėjimą, ji negalėjo visiškai atskirti socialistinį ir kapitalistinį pasaulius. Rašyti šaltojo karo istoriją reiškia studijuoti procesą, kuris buvo kur kas sudėtingesnis negu per akliną sieną vykęs dialogas. Išties, nors vidaus politikos aktyviai propagavo Rytų ir Vakarų skirtį, sąveikos tarp šių pasaulių cirkuliavo pačiais įvairiausiais lygiais. Greta oficialių mokslinių ir kultūrinių mainų vyko ir gan gausūs neoficialūs procesai. Tiesa, socialistiniame bloke vakarietiškos literatūros ir vartojimo objektų sklaida apsiribojo elito sluoksniais. Tiesa ir tai, kad nepaisant laikino Sovietų Sąjungos išsiveržimo į priekį žvaigždžių karuose, socialistinis blokas buvo labiau technologijų perėmimo ir kopijavimo zona. Tačiau nemaža dalis svarbių išradimų buvo padaryti ir socialistiniame bloke. Pavyzdžiui, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje čekų chemikas Otto Wichterle išrado minkštą kontaktinį lęšį, teisė į jo gamyba buvo parduota firmai „Bausch and Lomb“.

Šaltojo karo studijos yra smarkiai susijusios su greitai populiarėjančiomis plataus pobūdžio mokslo ir technologijų studijomis. Šaltasis karas skyrėsi nuo ankstesnių konfliktų tuo, kad jis buvo kovojamas pasitelkus naująsias informacines technologijas. Daugelis kertinių technikos naujovių, tokių kaip radaras, skaitmeninis kompiuteris, informacijos teorija grįstos genetika ir biotechnologijos, yra kilę iš Antrojo pasaulinio karo metais atliktų išradimų, kurie aktyviai plėtoti šaltojo karo kontekste. Neįmanoma rašyti kompiuterių, interneto, biotechnologijų ir netgi administravimo mokslo istorijos nepastebint esminės šaltojo karo įtakos. Kaip pavyzdį galima pasitelkti įtakingo karinės strategijos eksperto Roberto MacNamaros programinį biudžeto organizavimo principą, kurį jis pritaikė JAV gynybos departamento darbui efektyvinti. Programinio biudžeto principas imtas taikyti ir kituose federalinės vyriausybės departamentuose, o vėliau plačiai paplito privačiuose ir valstybiniuose sektoriuose visose išsivysčiusiose šalyse. Su MacNamaros vardu siejama ir urbanistinė priemiesčių plėtra. Plačiai pasklidusių decentralizuotų miesto zonų statymą inicijavo valstybinė antibranduolinės gynybos politika.

Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad mokslo ir technologijų studijos traktuoja šaltąjį karą kaip pozityvų fenomeną (laimėjo liberalios demokratijos režimas, konfliktas tapo mokslinio progreso varikliu, nes chroniška baimė stimuliavo vyriausybes kryptingai ir dosniai finansuoti mokslinius tyrimus ir technikos kūrimą ir t.t.). Kaip tik atvirkščiai. Šaltojo karo ir ypač mokslo ir technologijų studijos šiandien reprezentuoja galbūt pajėgiausią kritinių socialinių mokslų atšaką.

Kokiu būdu dėmesys mokslo ir technikos istorijai gali tapti šiuolaikinės visuomenės ir valstybinės politikos kritika? Geras pavyzdys - Slavojaus Žižeko argumentas („In Defence of Lost Causes“, 2008). Žižekas teigia, kad atsiradus galimybei persodinti moteriškus lytinius organus vyrui bei išauginti iš ląstelės embrioną, tradicinė šeimos, kaip visuomenės reprodukcinio pagrindo, samprata nebetenka prasmės. Naujos dauginimosi technologijos demaskuoja branduolinės šeimos, kaip biologiškai nulemtos organizacijos formos, normą. Branduolinė šeima, tas XIX a. industrializacijos nulemtas reiškinys, šiandien tampa nebe „privačios asmeninės laisvės“, o suvaržytų asmeninių galimybių išraiška. Anot Žižeko, šeimos idėja yra tapusi kertine slapta moderniosios visuomenės ideologija, kuri persmelkia ir Holivudo produkciją, ir valstybinę politiką. Daugybė žmonių kenčia/kovoja su pačiais tvirčiausiais stereotipais ir priešiškumu norėdami savo asmeninius santykius suderinti su šiuo metu aukščiausiai visuomenėje kotiruojama „šeimos“ forma. Tačiau jeigu nebūtų branduolinės šeimos, kaip norminės socialinių santykių idėjos, tai dingtų ir homoseksualių asmenų vedybų/tėvystės ir motinystės problemos.

Kita vertus, analitinis dėmesys technologijoms ir ekonomikai leidžia atsirasti naujiems socialinio teisingumo argumentams. Visuomenės tyrėjai plačiai naudojasi aksioma follow the money, t.y. sek pinigus ir sužinosi, kur glūdi tikra galia ir kokie jos tikri interesai. „Sek pinigus“ galima papildyti aksioma „sek technologijas“. Norėdami tinkamai įvertinti šio požiūrio naujumą ir svarbą, turime atsigręžti į netolimą intelektualinę istoriją, 7-8-ajame dešimtmečiais pirmiausia prancūzų intelektualų propaguotą „lingvistinį lūžį“ socialiniuose moksluose. Lingvistinis lūžis, savo metu atkreipęs dėmesį į kalbos galią produkuoti tikrovę, šiuo metu patiria gilias transformacijas. Pastarąjį dešimtmetį vyksta „materialusis-techninis lūžis“, vėlgi akcentuojamas prancūzų akademinėje aplinkoje (Michel Foucault, Bruno Latour), bet aktyviai propagu...