Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis šiuolaikiniam muzikos festivaliui pasibaigus
Živilė Ramoškaitė: Maloni pažintis
Lenkų jaunimo orkestras „Sinfonia iuventus“
Pokalbis su režisieriumi Algirdu Mikučiu
Carolos Bark instaliacija „Pamėnkalnio“ galerijoje
Premjera
Anonsas
Kristina Stančienė: Nepavojingi sukrėtimai
Paroda „Turbulencija - trys požiūriai“ Vilniaus rotušėje
Užrašai iš 53-iojo Londono filmų festivalio
7MD informacija: „ARTscape“. Belgija
Anonsas
Krėsle prie televizoriaus
Svetur
Kronika
Gedimino pr. 27

Monika Krikštopaitytė

Su Ūla Tornau, viena iš X Baltijos trienalės „Miesto istorijos“ dalies „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ projekto kuratore, kalbasi Monika Krikštopaitytė


Parodoje, kuri vyksta buvusiame Sveikatos ministerijos pastate (Gedimino pr. 27), yra ir keletas anksčiau matytų darbų, ir naujų. Jie visi vienaip ar kitaip pasakoja apie miesto reiškinius. Kaip šie kūriniai atsidūrė viename projekte?

 

Šis projektas turi priešistorę. Sumanymas kilo dar 2004 m. kartu su Vera Lauf, ji tuomet dirbo ŠMC, o prieš tai ilgai gyveno Leipcige - mieste, kuris pastaruoju metu labai sparčiai kito. Ji pati matė daug permainų mieste, nuolat jas stebėjo ir domėjosi, aptarinėjo su bendraminčiais. Panašią miesto kaitą galima buvo matyti ir Vilniuje. Sutapo mūsų žvilgsniai ir interesai, norėjome kartu įprasminti tai, ką pastebėjome, bendru projektu. Pradžioje kilo mintis keliems mėnesiams atgaivinti buvusį „Pergalės“ kino teatrą Vilniuje. Pasikvietėme architektų - lietuvių ir vokiečių - rekonstruoti bufeto, planavome eksponuoti fotografijos parodą vestibiulyje (kur anksčiau lūkuriuodavo žmonės), rodyti filmus kino salėje. Norėjosi pažiūrėti, kaip pastatas, kažkada buvęs labai svarbus, galėtų veikti dabar. „Pergalė“ atrodė puiki Vilniaus ir kitų miestų transformacijos metafora, nes, istoriškai žiūrint, savo gyvavimo pradžioje šis kino teatras buvo labai svarbus miesto gyvenime. Pastatytas 1952 metais pagal Giovanni Ripa-Angioletto patobulintą tipinį projektą, su erdviu neoklasicistiniu interjeru, to meto miesto žmogui, gyvenusiam ypač ankštoje kasdienybėje (kai vidutinio gyvenamojo ploto žmogui oficialioji siekiamybė buvo 6,2 kv. m.), dažnai komunaliniuose butuose, „Pergalės“ erdvės turėjo atrodyti labai įspūdingos. Į renginius driekdavosi eilės, bilietus būdavo sunku įsigyti - ne vienas tai esame girdėję iš tėvų ir senelių pasakojimų, tą patį liudija senosios kino teatro reklamos, kurias aptikome spaudoje.


Antras šio pastato gyvavimo etapas visai kitoks. Atkūrus Nepriklausomybę, stalininė statyba buvo marginalizuota kaip nebeveikiančios sistemos kultūros vienetas. Tas pats nutiko ir „Kabliui“ (buvę Geležinkeliečių rūmai), ir daugeliui kitų panašių statinių. „Pergalė“ oficialiai ilgai stovėjo tuščia. O tiksliau, traukė socialiai marginalizuotas praktikas: čia vyko šokiai „kam per trisdešimt“, pusiau nelegalus, bet visiems žinomas ilgalaikis piratinių muzikos įrašų turgelis. Permainų laikotarpiu pastatas perėjo į šešėlinę zoną.


„Pergalės“ projektui jau buvome surinkę ir menininkus (lietuvių, vengrų ir vokiečių), buvome susiplanavę, kaip ką darysime, net turėjome pinigų. Tuomet sužinojome, kad „Pergalė“ parduota ir netrukus virs kazino. Projekto įgyvendinti nepavyko, bet jo baigtis tik pa...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-08-26 - 2010-09-14
Marietta Bonnet (Danija). Pastelių paroda "Ugnikalniai vandenyne"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
Populiaru
Projektą remia: