Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Goda Rupeikaitė: Džiazo ruduo Vilniuje
„ARTscape“: nuo ispaniško karščio iki racionalių japoniškų eksperimentų
Lenkų spauda apie lietuvių teatrą
Ramūnas Čičelis: Jono Meko „aukso vidurys“
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Tapybos realybės šou
Apie „Jaunojo tapytojo prizo '09“ konkursą
Nijolė Žilinskienė : Žydinčios valandos
Danutės Kvietkevičiūtės tekstilės paroda Taikomosios dailės muziejuje
Lina Michelkevičė : O kompotas?
Indrės Klimaitės projektas apie valgyklas parodoje „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“
Užrašai iš 53-iojo Londono kino festivalio
Anonsas
Krystiano Lupos „Persona. Marylin“

Rasa Vasinauskaitė

Paskutinis festivalio „Sirenos '09“ spektaklis - lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Persona. Triptikas/Marilyn“. Tai pirmoji trilogijos dalis, pasakojanti apie kino ikoną Marilyn Monroe. Kitus du spektaklius režisierius nori skirti armėnų kilmės mistinei figūrai Georgijui Gurdžijevui (1872-1949) ir prancūzų rašytojai, filosofei Simone Weil (1909-1943).


Persona. Marilyn“ - tai antras Lupos darbas, parodytas lietuvių publikai po 2004 m. vaidinto Thomo Berhardto „Kalkverko“ (1992). Mačiusieji pastarąjį spektaklį gali susidaryti nuomonę apie tai, kaip pasikeitė ir ar pasikeitė Lupos teatras. 2009 m. apdovanotas XIII Europos teatro premija už įnašą į Europos teatro kultūrą, pastaraisiais metais Lupa nenusisuka nuo savo ankstesnių ieškojimų. Vis dėlto jo teatro samprata pildosi vis naujais aspektais, o per juos atsiveria ir vis kitas Lupa. Lenkai nė kiek neperlenkia sakydami, kad be Lupos jų teatras būtų kitoks. Ne tik režisierius, bet ir pedagogas, mąstytojas Lupa išugdė ne vieną jauną lenkų režisūros talentą, kuris šiandien gali tik didžiuotis būdamas jo mokiniu. O būti Lupos mokiniu, kaip turbūt ir artistu, nėra lengva. Gal šis režisierius ir nėra toks autokratas, kokie buvo Jerzy Grotowskis ar Tadeuszas Kantoras, tačiau Lupos perfekcionizmas priverčiant tiksliai funkcionuoti spektaklio „mašiną“ akivaizdus kiekviename jo darbe. Dažnas Lupos spektaklis yra ne tik ilgas - jo spektakliai galitrukti nuo 3 iki 8 valandų, išsidėlioti į dviejų vakarų vaidinimus, koks, pavyzdžiui, buvo Bernhardto „Ištrynimas“ Varšuvos dramos teatre (2001). Kad ir kokį autorių Lupa statytų, o autorius jis renkasi ypač kruopščiai - nuo Bernhardto iki Fiodoro Dostojevskio, Roberto Musilio, Hermanno Brocho ar Nietschze's (galima prisiminti ir šiuolaikinę vokiečių dramaturgę Dea Loher, jos „Klaros ryšius“ Lupa statė 2003 m.) - spektaklis visad bus Lupos kelionė kūrinio labirintais, ieškant tiksliausios veikėjų egzistencijos. Ne aktoriaus vaidyba, o egzistencija, būtis kristalizuojami Lupos spektakliuose iš scenos profesionalų susitikimo prie vieno ar kito kūrinio; scenoje romanas, apysaka, drama įgauna epinę didybę, virsta daugiasluoksniu naratyvu, bet jame niekad nepasimeta žmogaus individualybė. Žmogus atsiduria po didinamuoju scenos stiklu, per kurį Lupa tyrinėja jo galimybių, siekių, sąmonės ir pasąmonės ribas. Ir kaip tik todėl kartu su personažu tokiam pačiam „tyrimui“ Lupa pasmerkia aktorių - kokios jo yra vaidybos, buvimo savimi ir kitu ribos, kur ir kiek jas įmanoma peržengti kaip menininkui, o kiek - kaip gyvam, konkrečiam žmogui?


Kiekviename savo spektaklyje šias ribas tolinęs, Lupa šiuo metu susitelkia prie ypatingų XX a. asmenybių, kurių ne tik vardai, bet ir gyvenimai tapo mitais. Anksčiau inscenizav...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-08-26 - 2010-09-14
Marietta Bonnet (Danija). Pastelių paroda "Ugnikalniai vandenyne"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
Populiaru
Projektą remia: