Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vakaras muzikologės Jūratės Gustaitės jubiliejui
Helmutas Šabasevičius: Barokinio šokio pamokos
Trupės „L'Eventail“ spektakliai Nacionaliniame dramos teatre
7MD informacija: Realiai išgyventa drama
Premjera
Prasideda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė '09“
„Scanoramą 2009“ atidarys Jano Troellio filmas
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Juodosios skylės Kablyje
Apie Georges'o Rousse'o instaliacijas
Katerina Baravykaitė: Kalvos, veidai ir statulėlės
Ryto Jakimavičiaus keramikos paroda „Pri(si)minimai“ galerijoje „Arka“
Živilė Pipinytė: Berniukai suaugo
Naujas Igno Miškinio filmas „Artimos šviesos“
Krėsle prie televizoriaus
Užrašai iš 53-ojo Londono kino festivalio
„ARTscape“ pristato Vengriją
Apie Kęstučio Mikėno keramiką
7MD informacija: Bulgarų kino dienos
Anonsas
Anonsas
„Šaltojo karo metų modernizmas 1945-1970“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Monika Krikštopaitytė

Norėčiau pasiskolinti vieno iš parodos kuratorių Davido Crowley (dirbusio prie projekto su Jane Pavitt) žaismingumą kartu su rimtumu, matytus atidarymo metu spaudos konferencijoje nagrinėjant tokio prieštaringo laikotarpio kaip šaltojo karo metai modernizmą mene ir dizaine. Tai, ką supaprastindama pavadinau žaismingumu, iškart krito į akis lietuviškame kontekste. Neasmeniška įdomių nekategoriškų minčių paieška nebijant suklysti, permąstant faktus ir nuolat pasirengus nustebti. Kalbėtojo pozicija pirmiausia priklauso nuo mentaliteto.


Gal prisideda ir faktas, kad ketverių metų darbas nudirbtas ir jau porą kartų patikrintas. Paroda eksponuota Karalienės Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje MART Rovereto mieste Italijoje. Ambicingo projekto, galinčio pasigirti dideliu pasaulinių garsenybių sąrašu, pavadinime užkoduotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų labiausiai buvo jaučiamas spaudos konferencijoje, dar nemačius parodos. O kuratoriaus išsakyta mintis, kad tarybinio ir kapitalistinio pasaulių lenktynių artefaktai ekspozicijoje supanašėja tiek, kad būtina pasitikrinti eksponato aprašyme kilmės šalį, netruko pasiteisinti. Pačiame žodyje konkurencija ar lenktynės yra užprogramuotas varžovų panašumas. Kokios gi rungtynės galėtų vykti tarp lankininko ir imtynininko? Kita vertus, rezultatas (ekspozicija) stipriai priklauso ir nuo eksponatų atrankos, kur galima pasirinkti, kurią briauną norima išryškinti. Šioje parodoje, regis atsidėta pastangoms rasti bendras socialines būsenas, nuojautas ir viltis.


Natūraliai kyla klausimai: ar parodą galima laikyti bandymu atbuline data sutaikyti du pasaulius parodant jų panašumus? Sukeliant abipusę empatiją ir sukuriant bendros patirties lauką? Ar kaip tik todėl ekspozicijoje patys baisiausi šio laikotarpio nusikaltimai, kurie irgi turėjo dizaino išraišką („juodasis kūrybingumas“: kariniai paradai, ginklai, diktatorių vilos, išradingi žudymui skirti įrenginiai ir kt.), liko užribyje? Ar toks „nukenksminimas“ neformuoja naujos ideologijos? Kodėl parodos kūnas regztas vien tik iš (prafiltruotų) oficialių didžiųjų naratyvų? Ar tai nepaverčia visos parodos tokia pat svetima, nesusijusia su tikro šaltojo karo metų gyventojo realybe, kokia buvo dvidugnė tarybinė tikrovė?


Suprantama, kad tai nėra nei genocido muziejaus paroda, nei buities muziejaus filialas. Kalbama ne apie standartinius buities daiktus, o ieškoma autorinio dizaino objektų, kurie dažniausiai net nepasiekė vartotojo. Kita vertus, į ekspoziciją pakliuvo ir plačiai kasdieniame gyvenime naudotų daiktų: radijo aparatų, kai kurie baldai, kuriuos pas mus vadino (anot Danutės Zovienės) „stiliagų“ stiliumi. Sekant kruopščiai sudėliotas ekspozicijos dalis peršasi mintis, kad objektai renka...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-08-26 - 2010-09-14
Marietta Bonnet (Danija). Pastelių paroda "Ugnikalniai vandenyne"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
Populiaru
Projektą remia: