Gal prisideda ir faktas, kad ketverių metų darbas nudirbtas ir jau porą kartų patikrintas. Paroda eksponuota Karalienės Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje MART Rovereto mieste Italijoje. Ambicingo projekto, galinčio pasigirti dideliu pasaulinių garsenybių sąrašu, pavadinime užkoduotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų labiausiai buvo jaučiamas spaudos konferencijoje, dar nemačius parodos. O kuratoriaus išsakyta mintis, kad tarybinio ir kapitalistinio pasaulių lenktynių artefaktai ekspozicijoje supanašėja tiek, kad būtina pasitikrinti eksponato aprašyme kilmės šalį, netruko pasiteisinti. Pačiame žodyje konkurencija ar lenktynės yra užprogramuotas varžovų panašumas. Kokios gi rungtynės galėtų vykti tarp lankininko ir imtynininko? Kita vertus, rezultatas (ekspozicija) stipriai priklauso ir nuo eksponatų atrankos, kur galima pasirinkti, kurią briauną norima išryškinti. Šioje parodoje, regis atsidėta pastangoms rasti bendras socialines būsenas, nuojautas ir viltis.

Natūraliai kyla klausimai: ar parodą galima laikyti bandymu atbuline data sutaikyti du pasaulius parodant jų panašumus? Sukeliant abipusę empatiją ir sukuriant bendros patirties lauką? Ar kaip tik todėl ekspozicijoje patys baisiausi šio laikotarpio nusikaltimai, kurie irgi turėjo dizaino išraišką („juodasis kūrybingumas“: kariniai paradai, ginklai, diktatorių vilos, išradingi žudymui skirti įrenginiai ir kt.), liko užribyje? Ar toks „nukenksminimas“ neformuoja naujos ideologijos? Kodėl parodos kūnas regztas vien tik iš (prafiltruotų) oficialių didžiųjų naratyvų? Ar tai nepaverčia visos parodos tokia pat svetima, nesusijusia su tikro šaltojo karo metų gyventojo realybe, kokia buvo dvidugnė tarybinė tikrovė?

Suprantama, kad tai nėra nei genocido muziejaus paroda, nei buities muziejaus filialas. Kalbama ne apie standartinius buities daiktus, o ieškoma autorinio dizaino objektų, kurie dažniausiai net nepasiekė vartotojo. Kita vertus, į ekspoziciją pakliuvo ir plačiai kasdieniame gyvenime naudotų daiktų: radijo aparatų, kai kurie baldai, kuriuos pas mus vadino (anot Danutės Zovienės) „stiliagų“ stiliumi. Sekant kruopščiai sudėliotas ekspozicijos dalis peršasi mintis, kad objektai renkami pagal išskirtų šaltojo karo laikų žmogaus vaizduotės krypčių ir lūkesčių atspindėjimo kriterijus. Nors chronologiškai išdėstyti ekspozicijos skyriai yra net septyni (su pirmąja žemės rutulio nuotrauka iš kosmoso būtų 8), ryškiausiai struktūrą formuoja du poliai: susinaikinimo baimė ir utopinės fantazijos apie naujos kokybės gyvenimą. Abu kyla iš sparčiai ir nenuspėjamai besivystančių technologijų, naujų galimybių pažado. Abi kryptys turi ir buitinę, ir vizionierišką išraiškas. Baimė įsidaiktina pradedant sekimo, slapto fiksavimo aparatais, baigiant apsauginiais kostiumais, skirtais ekologinės katastrofos situacijai, ir gaubtais virš miesto, saugančiais nuo ozono skylių. Geresnio gyvenimo viltys prasideda plastikiniais indais, blokiniais daugiabučiais, baigiasi ateities namų kosmose planais, spindulinio maitinimosi projektais ir ekstazės gaminimo aparatu dviem. Nesuvokiamo aukščio Ostankino televizijos bokštas (jo maketas parodoje) aprėpia abu polius. Tai ir kontrolės bokštas, ir daugiamylis žinių apie pažangą skleidėjas. Gigantomanijos simbolis, šalies potencijos metafora.

„Kosminių odisėjų“ dalis, turiu pripažinti, man ir šiandien sukelia jaudulį kaip realizuota žmogaus ribų peržengimo idėja. Žinoma, dabar, kai sluoksnis po sluoksnio atsidengia nutylėta šiam galingam ideologiniam įrankiui paskirtų išteklių i...