Kas kita - naujos medijos. Aparatų arba techniniai vaizdai, pasak garsaus XX a. medijų teoretiko Vilémo Flusserio, įvaizdina sąvokas, tad interpretuotojas tik turi jas atpažinti. Kaip gerai, kad Janso parodoje yra aparatų vaizdų. Tai trys mažos trukmės vaizdo ir garso kūriniai iš „Citatų“ serijos, kuriuose kompiuterinė animacija judina Šarūno Saukos paveikslus, o pats fantasmagorijų tapytojas jam atstovaujančio aktoriaus balsu kalba apie tai, kad paveikslai gyvuoja tik suvokėjų dėka. Manau, kad jų raktinės sąvokos - atgaivinimas (animation) ir interpretacija. Nuo antikos laikų žmonės gaivino kultinius (t.y. skirtus kulto reikmėms) atvaizdus suteikdami jiems gebą „savaime“ judėti, dailės kūrinius modernybėje - juos stebėdami, aiškindami, pasitelkdami vaizduotę. Atsiradus kompiuterinei animacijai nuvertėjo ir „gyvo“ vaizdo magija, ir ypatingas vaizduotės statusas (greitai besikeičiantys vaizdai atima galimybę deramai ja naudotis). Spėju, kad Janso darbai būtent apie tai.

Flusseris įžvelgė dar vieną aparatinių vaizdų savybę - jie yra galingi veiklos modeliai, kurie „in-formuoja“ vartotojus neįtikinamiems poelgiams. Ar filmai paskatino Jansą tapyti? 1998 m. jis dalyvavo Lolitos Jablonskienės sudarytoje parodoje „Po tapybos“, skirtos Lietuvos meno scenos reiškiniams, kurie buvo panašūs į Vakaruose vykusius nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos, kai tapytojai metė drobes ir susidomėjo naujomis medijomis, gyvais kūnais, socialiniais procesais. Praėjusio amžiaus pabai...