2004 m. sukurtas ir ypatingose erdvėse vaidintas Varno spektaklis sugrįžta pasikeitęs - su naujais aktoriais, naujomis detalėmis, į akis krintančiomis potekstėmis. Tiksliau, pats režisierius verčia šias potekstes į spektaklio kalbą, nebijodamas atrodyti tiesmukas ir naivus. Taip, tai Lietuvos žemėlapio kontūrą išdėlioja karalius Artūras, finale svarstydamas apie tai, kad, nepaisydamas nieko, iš paskutinių jėgų privalo apginti Apskritojo stalo idėją - idėją šalies, kurioje siekta taikos, meilės ir teisingumo. Neatsisako režisierius ir tų mažų, graudžiai juokingai atrodančių žaislų - sunkiai įžiūrimų figūrėlių, kartais pajudančių gilumoje, arba baltų gulbių ir žydinčių šakelių, kuriomis pasipuošia viltingos gėrio idėjos suvienyti Apskritojo stalo riteriai. Spektaklio pradžioje jie, jauni ir drąsūs, stovintys prie stiklinių rutulių rato ir prisiekiantys ištikimybę, išties pasiryžę idėją įgyvendinti. O štai gotikinio pasaulio misteriją - plaukiančius freskų, paveikslų, gobelenų, audimo raštų fragmentus, apgaubiančius riterius tarsi dieviško grožio skliautu, kuriame nėra skirties tarp žemės ir dangaus ir tamsi kasdienybė stiebiasi iki rojaus palaimos, - režisierius padidina, paryškina ir paverčia scenovaizdžio bei veiksmo dalimi. Freskos ir šešėlių teatro ekranėlis, kuriame miniatiūrinės lėlės suvaidina karaliaus Artūro legendos pradžią ir pabaigą, regisi ritmine ir vaizdine atsvara tam...