Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Beata Leščinska : Vieno choro meilės istorija
Kameriniam chorui „Aidija“ - 20 metų
Geriausių Rusijos spektaklių festivalis
Laimutė Ligeikaitė: Paskutiniai šimtmečio akcentai
Apie Stasį Vainiūną ir dabarties kultūros problemas
Ona Gaidamavičiūtė : Bandant suvaldyti formų įvairovę
Antroji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
Brianas Holmesas ir Marco Deseriis apie knygą „Menas ir socialinės permainos“
Peterburgo kritikai apie Eimunto Nekrošiaus „Idiotą“ ir Oskaro Koršunovo „Hamletą“
Animacinių filmų gerbėjams
Jonas Ūbis: Tautiškos ligos
Krėsle prie televizoriaus
Kronika
Antras Gintaro Varno spektaklio „Nusiaubta šalis Vilnius“ gimimas

Rasa Vasinauskaitė

Gintaro Varno „Nusiaubta šalis Vilnius“ dabar regisi radusi savo tikrąją erdvę. Ūkio banko teatro arena - beveidė, bedvasė ir be istorijos - kaip reta tinka kalbėti apie tai, kas ištiko utopines teatro, kūrybos, net gyvenimo iliuzijas. Nežinau, kaip joje suskamba kiti mūsų režisierių darbai - OKT/Vilniaus miesto ar a|ch teatrų spektakliai, - tik matyti, kad jie čia nepalieka jokios savo atmosferos, jokios individualios auros. Didžiulė, šalta ir nejauki erdvė primena tremties žemę, kurią savanoriškai pasirinko tie, kuriems vietos teatruose nebeliko.

2004 m. sukurtas ir ypatingose erdvėse vaidintas Varno spektaklis sugrįžta pasikeitęs - su naujais aktoriais, naujomis detalėmis, į akis krintančiomis potekstėmis. Tiksliau, pats režisierius verčia šias potekstes į spektaklio kalbą, nebijodamas atrodyti tiesmukas ir naivus. Taip, tai Lietuvos žemėlapio kontūrą išdėlioja karalius Artūras, finale svarstydamas apie tai, kad, nepaisydamas nieko, iš paskutinių jėgų privalo apginti Apskritojo stalo idėją - idėją šalies, kurioje siekta taikos, meilės ir teisingumo. Neatsisako režisierius ir tų mažų, graudžiai juokingai atrodančių žaislų - sunkiai įžiūrimų figūrėlių, kartais pajudančių gilumoje, arba baltų gulbių ir žydinčių šakelių, kuriomis pasipuošia viltingos gėrio idėjos suvienyti Apskritojo stalo riteriai. Spektaklio pradžioje jie, jauni ir drąsūs, stovintys prie stiklinių rutulių rato ir prisiekiantys ištikimybę, išties pasiryžę idėją įgyvendinti. O štai gotikinio pasaulio misteriją - plaukiančius freskų, paveikslų, gobelenų, audimo raštų fragmentus, apgaubiančius riterius tarsi dieviško grožio skliautu, kuriame nėra skirties tarp žemės ir dangaus ir tamsi kasdienybė stiebiasi iki rojaus palaimos, - režisierius padidina, paryškina ir paverčia scenovaizdžio bei veiksmo dalimi. Freskos ir šešėlių teatro ekranėlis, kuriame miniatiūrinės lėlės suvaidina karaliaus Artūro legendos pradžią ir pabaigą, regisi ritmine ir vaizdine atsvara tam, kas vyksta vaidybos aikštelėje ir kas iš tikrųjų nutinka Apskritojo stalo ginklanešiams. Jų likimus stengiasi „surežisuot“ velnio vaikas Merlinas: gimęs tam, kad dar kartą išbandytų pasaulio gelbėjimo scenarijų ir vis dėlto pripažintų - nėra tokios idėjos, kuri suvienytų visus be išimties, nėra tokio idealo, kurio siekimas neatvertų tikrosios, anaiptol ne dieviškos žmogaus prigimties. Sudaužyti ir išblaškyti Apskritojo stalo atributai, suniokota šalis ir tikėjimas, sulaužyti likimai ir ištrinta atmintis - štai kas lieka bėgant laikui, tenkinant keršto ir valdžios troškimą. Paskutinįsyk Merlinas pasirodo persimetęs romėnišką togą - Romos piliečio laisvės ir taikos simbolį - ir kartu su režisieriumi tarsi mirkteli mums, susirinkusiems į šią anoniminę pilko mūro „teritoriją“ - štai kaip atrodo barbariškų laikų t...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-08-26 - 2010-09-14
Marietta Bonnet (Danija). Pastelių paroda "Ugnikalniai vandenyne"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
Populiaru
Projektą remia: