Vilnius yra keturi miestai, keturių tautų kultūriniai centrai ir dar vienos tautos sostinė, kuri jai atiteko kaip gana pelnyta dėdės Stalino dovana po šiokių tokių esminių valymų ir deportacijų. XX amžiaus pradžioje Vilniuje gyveno 1-2 procentai „vilniečių“, užtat visiems likusiems lietuviams, ir ypač smetoniškiems kauniečiams, Vilnius buvo kunigo Jono karalystė, kurioje vaidenosi Gediminas su visais jo arkliais, šunimis, medžiokliniais sakalais, kriviais ir vaidilutėmis.

Tai, kad Vilnių šiandien vadiname Vilniumi, o ne Wilno, Vil'nia, Vil'na, Vilne, yra istorinis, mums tikrai labai laimingas atsitiktinumas. Tačiau ši istorija, kaip ir daugelis kitų šio daugiadimensio miesto legendų ir paslapčių, kurios žinomos tikram vilniečiui, turinčiam ne vieną draugą Izraelyje, laisvai kalbančiam rusiškai ir daugmaž suprantančiam lenkiškai (jeigu jūs, mielieji, šių savybių neturite, nė velnio jūs ne vilniečiai), nenusės mokykliniuose vadovėliuose. „Mirtis galbūt užgydys jo žaizdas“, - Adam Mickiewicz, „Dziady“, Drezdenas, 1832.

Penkių miestų menininkai nuolat bandė atsakyti į klausimą, kas yra Vilnius (arba Wilno, Vil'nia, Vil'na, Vilne), bet susidurdavo su problema, kad jų tiesos tiko tik vienam iš penkių miestų. Adamas Mickiewiczius kalbėjo apie Wilno, nes Vilnius tuo metu paprasčiausiai neegzistavo, bet vis tiek tapo Adomu Mickevičiumi.

Vilniaus - Europos kultūros sostinės proga ŠMC pristato X Baltijos tarptautinio meno trienalę „Miesto istorijos“, skirtą Vilniui, kaip miesto avatarui, arba stalkeriškai miesto zonai kodiniu pavadinimu (ir kintančiu turiniu) „Vilnius“. Šios parodos kuratoriai - Ann Demeester, visiems gerai žinomo ir godžiai nužiūrimo šiais krizės laikais „de Appel“ meno centro Amsterdame direktorė, ir dar geriau žinomas ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas - „Miesto istorijas“ pristato kaip tekstą, papildantį kultūros sostinių viešųjų ryšių retoriką (nors, kadangi lietuviai - drąsi tauta, viešųjų ryšių kultūros sostinės retorika Vilniaus atveju buvo panaudota ir antireprezentacinei informacijai skleisti).

Ši trienalė prasidėjo nuo impozantiškai ilgo laiško (Gediminas mokėjo tai padaryti trumpiau), kviečiančio menininkus kurti savo Vilniaus versijas, „tokias realias arba tokias nerealias, kokias tik galima įsivaizduoti“. Laiško rezultatai pristatomi „Juodųjų gulbių, tikrų istorij�...