Maža to, dėl objektyvių aplinkybių, atpažįstamos, lietuviškos problematikos artimesnis ekspozicijoje gali pasirodyti Makarevičius. Juk apie tai, ką matome jo 15 min. trukmės filme, galime laisvai kalbėti jau beveik du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius, tačiau vis dar tebesimokome suvokti savo istoriją, tremties, karo, priespaudos paženklintą vyresniosios lietuvių kartos patirtį.

Ir ispanas, ir lietuvis parodoje iš esmės apmąsto vaizdo, arba atvaizdo, vaidmenį dabarties pasaulyje, šiandienos individo pasaulėvokoje. Abiem svarbus, bet kartu labai skirtingai suvokiamas vaizdinio ir verbalinio mąstymo santykis, vaizdo ir teksto koreliacija, nesutapimai ir paradoksai. Ignasi Aballi grimzta į filosofinius, pasąmonės plotus, stebi ir fiksuoja simbolinius materialius kultūros istorijos atspindžius miesto peizaže. Jis - tarsi mokslininkas ar alchemikas, kuris, atimdamas iš vaizdo jo tradicinę prigimtį, paskirtį - informuoti, pasakoti, - čia pat kuria naujas tikroves. G. Makarevičius taip pat filosofuoja, bet labiau kaip metraštininkas, per konkrečios biografijos, kartu - istoriško pasakojimo prizmę. Atrodo, vaizdas ir verbalinė dalis jo kūrinyje įvairiais požiūriais konkuruoja viena su kita. Nuo to, kuri bus svaresnė žiūrovui, priklauso išties daug...

Ignasi Aballi „Ryškinimas“ („Revelaciones“) prislegia žiūrovą kosminiu greičiu, kuriuo skrieja nuotraukos ekrane. Čia neįmanoma įžiūrėti nei vieno veido, nei vieno bruožo, spalvos, formos ar kito atpažįstamo ženklo. Anonimiška vaizdų košė verčia susimąstyti ne tik apie skirtingų medijų veikimą, bet ir apie asmens tapatybę, individualumo vertę. Atrodo, kad niveliuojanti jėga jį besąlygiškai sunaikina, susmulkina it mėsmalė. Konceptualūs menininko tapybos darbai iš serijos „Spalvinimas“ („Coloraciones“) pavergia paprasta ir aiškia paralele tarp vaizduojamo objekto ir jo esmės - spalvos, ir pačios tapybos prigimties lingvistinių, istorinių apibrėžimų. Kaip čia neprisiminsi istorinio vaizduojamosios dailės lūžio, kai ši pasiekė abstrakčiąją savo raidos fazę... Užtat ispanų menininkas šiandien priartėja ne prie formos, bet prie objekto prasmės, jo esminių savybių redukcijos.

„Santrauka“ („Synopsis“) - filmo kūrimo aplinkos nuotraukos: elektros kabeliai, metalinės štatyvų kojos, ištuštėjusios studijos, garso aparatūros pultai, dėžės. Kaip priešprieša tam - tekstai, kuriais žiniasklaidoje pristatomas filmo siužetas. Vėl abejojama vieno ir kito tikrumu, eliminuojamas vaizdo ir teksto ryšys. „Atspindys (Aistra)“ („Reflexion (Passion)“) - nufilmuotas Jeano-Luco Godard'o filmo „Aistra“ (1982) projekcijos atspindys ant grindų, sugeriančių ir atspindinčių aplinką. Šis kūrinys itin mistiškas, efemeriškas - apverstas aukštyn kojomis, padūmavęs, išskydęs vaizdas mirguliuoja subtiliais sidabriniais tonais lyg seno veidrodžio amalgama. Realumo ir sapno riba ir vėl sąmoningai nutrinta taip, kad niekaip negalėtume jų atskirti. Šioje apverstų veidrodžių karalystėje, kaip ir kituose Aballi kūriniuose, kvestionuojamas filmuoto vaizdo fenomenas, jo perskaitymo, suvokimo galimybės.

„Sibiro testamento“ įspūdis dvejopas. G. Makarevičius naudoja archyvinę XX a. 7-ojo dešimtmečio kino juostą, kurioje užfiksuoti nežinomos sovietinės šeimos gyvenimo vaizdai - ruošiamasi Naujųjų metų sutikimui. Tuo tarpu garso takelyje pasakojama jaudinanti kitos šeimos tremties istorija. Viena vertus, sukryžminti antipodus - banalų kasdienybės veiksmą ir dramatišką išpažintį „už kadro“ - lyg ir per daug paprasta. Tačiau vaizdas ir tekstas čia disonuoja n...