Literatūroje sąskaitos su sovietų palikimu suvedinėjamos jau senokai. Manau, kad Lukšas neatsitiktinai pasirinko ekranizuoti Romualdo Granausko romaną „Duburys“, kurio personažo - didmiestyje sužlugdyto kaimiečio Juozapo Gaučio - likimas yra vienos iš lietuvių prarastųjų kartų metafora. Neabejoju, kad filmas ir buvo sumanytas kaip pasakojimas apie laiką, kuriame žlugo, prasigėrė, nerealizavo savęs ar nutautėjo net kelios kartos. Apie stingdančią sovietmečio dvasią, kuri persmelkė ir sunaikino net pačius intymiausius jausmus. Režisierius perkėlė į ekraną daug svarbių knygų. Jis gerai žino, kaip sunku literatūrą „išversti“ į kino kalbą. Vienas geriausių Lukšo filmų „Vasara baigiasi rudenį“ (1982) taip pat sukurtas pagal Granausko prozą.

„Duburys“ suteikė retą šiuolaikiniam lietuvių kinui galimybę susieti sudėtingus, dramatiškus personažų likimus ir gana ilgą istorijos tarpsnį. Gaučio drama prasideda Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai mažas berniukas netenka tėvo, ir baigiasi po keliasdešimties metų, kai pavargęs ir gyvenimo sulaužytas Gaučys bando suprasti, kodėl jo šviesios viltys neišsipildė. Todėl filmo struktūra, regis, ir yra nulemta prisiminimų logikos. Nespalvota juosta tik paryškina tą praeities, kartais net nostalgijos, bet kartu ir begalinės sovietmečio pilkybės gaidą. Iš praeities iškyla ryškiausi ir dramatiškiausi Gaučio gyvenimo epizodai. Skurdžios tėvo laidotuvės - pirmas vaiko susidūrimas su mirtimi, kuri, regis, pers...