Literatūroje sąskaitos su sovietų palikimu suvedinėjamos jau senokai. Manau, kad Lukšas neatsitiktinai pasirinko ekranizuoti Romualdo Granausko romaną „Duburys“, kurio personažo - didmiestyje sužlugdyto kaimiečio Juozapo Gaučio - likimas yra vienos iš lietuvių prarastųjų kartų metafora. Neabejoju, kad filmas ir buvo sumanytas kaip pasakojimas apie laiką, kuriame žlugo, prasigėrė, nerealizavo savęs ar nutautėjo net kelios kartos. Apie stingdančią sovietmečio dvasią, kuri persmelkė ir sunaikino net pačius intymiausius jausmus. Režisierius perkėlė į ekraną daug svarbių knygų. Jis gerai žino, kaip sunku literatūrą „išversti“ į kino kalbą. Vienas geriausių Lukšo filmų „Vasara baigiasi rudenį“ (1982) taip pat sukurtas pagal Granausko prozą.

„Duburys“ suteikė retą šiuolaikiniam lietuvių kinui galimybę susieti sudėtingus, dramatiškus personažų likimus ir gana ilgą istorijos tarpsnį. Gaučio drama prasideda Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai mažas berniukas netenka tėvo, ir baigiasi po keliasdešimties metų, kai pavargęs ir gyvenimo sulaužytas Gaučys bando suprasti, kodėl jo šviesios viltys neišsipildė. Todėl filmo struktūra, regis, ir yra nulemta prisiminimų logikos. Nespalvota juosta tik paryškina tą praeities, kartais net nostalgijos, bet kartu ir begalinės sovietmečio pilkybės gaidą. Iš praeities iškyla ryškiausi ir dramatiškiausi Gaučio gyvenimo epizodai. Skurdžios tėvo laidotuvės - pirmas vaiko susidūrimas su mirtimi, kuri, regis, persekios Gaučį visą gyvenimą. Šviesios viltys, kurios nuskęs upės duburyje kartu su jaunystės draugu. Pirmoji erotinė patirtis, kuri sužadins nesuprantamą kaltės jausmą. Ir suaugęs gyvenimas Klaipėdoje, į kurią po tarnybos armijoje iš gimtojo kaimo persikelia Gaučys. Čia jis sutiks lemtingąją savo gyvenimo moterį - vairuotoją Klavą (Jevgenija Varenica), čia išgyvens santykių su žmona Maša (Oksana Borbat) tragediją. Filmo pasakojimas ir veriamas iš aiškią pradžią ir pabaigą turinčių scenų, kuriose atsiranda vietos viskam - ir buities detalėms, ir dialogams, ir ilgiems monologams. Tos scenos išbaigtos (ne vieną jų, matyt, būtų galima žiūrėti ir kaip atskirą trumpametražį filmą), jos pakankamai ilgos, kad nepristingtų laiko bei erdvės personažų psichologijos subtilybėms.

Lukšas stengiasi sukurti kuo autentiškesnę sovietmečio atmosferą. Filme nuolat skamba rusų kalba (deja, ji ne visada atrodo pateisinta), nes pradėjęs dirbti vairuotoju Gaučys patenka į žinybinį bendrabutį, kuris tapo nakvynės namais ne vienam atvykėliui iš tolimų sovietinės tėvynės pakraščių. Būtent jie ir tampa Gaučio gyvenimo ir meilės mokytojais. Pokalbiai su kambario kaimynais prie degtinės butelio ar skubus seksas Klavos kambarėlyje, kol netoliese žaidžia du jos sūnūs, tik pabrėžia to gyvenimo skurdą. Nykūs interjerai ir dvasinė personažų degradacija Gaučio mintyse nuolat supriešinama su kaimo vaizdais: pasiaukojančia, nuolat dirbančia motina (Diana Anevičiūtė), vešlia gamta, saulėje raibuliuojančia upe, vaikystės prisiminimais.

Girtuoklės Klavos paskatintas Gaučys veda jos draugę - likimo nuskriaustą Mašą. Mergina turi gauti atskirą butą. Taip prasideda naujas Gaučio gyvenimo etapas. Iš pradžių jis atrodo viltingas. Maša nuoširdi ir ištroškusi meilės. Ji dėkinga Gaučiui už viską, net už šykščius dėmesio trupinius. Tačiau laimingos pabaigos nebus - Maša praras jų kūdikį ir Gaučys nusisuks nuo nelaimingos moters.

Suprantu, kad Gaučio impotencija - greičiau literatūrinė metafora. Esą štai ką sovietai padarė su lietuv...