Galerija įsikūrė naujai rekonstruotame pastate, ji pasižymi šiuolaikine architektūra, funkcionaliu ir elegantišku interjeru. Profesionaliai parengtas, konceptualus XX a. Lietuvos dailės, jos pagrindinių etapų, jų ypatumų pristatymas (kuratorės Lolita Jablonskienė, Jolita Mulevičiūtė, Margarita Matulytė ir kt.). Tiesa, kai kuriose salėse siekta parodyti kuo daugiau autorių ir jų darbų (ne visada geriausių), tad jose ekspozicija išėjo perkrauta; kūriniai užgožia vieni kitus (ateityje būtina ieškoti optimalesnio ekspozicijos varianto).

Ekspozicinės kultūros požiūriu kur kas pranašesnė Nacionalinės dailės galerijoje greta pastovios ekspozicijos atidaryta paroda, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai. Tinkamesnės parodos Nacionalinės dailės galerijos atidarymui vargu ar galima buvo sugalvoti; pirmiausia todėl, kad Čiurlionio kūryba yra svariausias, vertingiausias XX a. Lietuvos meno kapitalas, ir antra todėl, kad – nei daug, nei mažai – po šimto metų pertraukos Čiurlionio kūriniai sugrįžo į Vilnių. Miestą, kuriame dailininkas 1906 m. debiutavo tėvynėje, kuriame dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose, įsijungė į XX a. pradžios jaunųjų lietuvių meno kūrėjų gretas. Po pomirtinės Čiurlionio kūrybos parodos Vilniuje 1913-1914 m. ištisą XX amžių autentiškų jo kūrinių šiame mieste negalėjai išvysti. Čiurlionio sugrįžimas į Vilnių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais yra simboliškas ir prasmingas.

Tad kaip Čiurlionis grįžo į Vilnių? Solidžiai ir šiuolaikiškai. Į Vilnių atvežta didžiulė dailininko kūrybos kolekcija iš Kauno Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Čiurlionis grįžo su paroda, neatsitiktinai pavadinta „Spalvų ir garsų dialogai“. Ši tema atskleidžia svarbiausią dailininko kūrybos diskursą: vaizdo ir muzikos ryšius, jų pokalbį, vienovę, sintezės paieškas. Būtent čia glūdi didžiausi jo atradimai ir novatoriškumas, būtent dėl jų Čiurlionį prieš šimtą metų puolė kritika ir publika, neįstengusi jo suprasti, būtent dėl šių ieškojimų jis šiandien pasaulyje pripažįstamas kaip reikšmingas, iškilus menininkas. Tai svarbiausias žymiojo lietuvių dailininko kūrybos pjūvis.

Pirmas parodos įspūdis: patenki į paslaptingą, prieblandoje skendinčią salę su kiek „labirintišku“ erdvės suskaidymu, pačiame salės viduryje, labirinto centre – „šventų švenčiausia“ vieta – muzikos celė. Čia įsikūrė Garsovaizdžių skyrius su interaktyviu audiovizualiniu Čiurlionio ir jo amžininkų muzikos pristatymu, taikliai parengtu kompozitoriaus Šarūno Nako. Muziką lydi platesnei publikai nematytos autentiškos Čiurlionio kūrinių partitūros, slenkančios monitoriaus ekrane, – šiuolaikinės technologijos neužgožia kūrybos, bet padeda geriau, įvairiapusiškiau ją suvokti.

Čiurlionį sunku eksponuoti. Nedideli, kameriniai jo darbai nėra efektingi, nedaro greito įspūdžio, o grupinėse ekspozicijose juos lengva „užmušti“ didžiulėmis, spalvingomis kitų dailininkų drobėmis. Bet parodos ekspozicijos autorius Saulius Valius rado subtilią išeitį: Čiurlionio paveikslus išdėstė ant vidinių stendų, kiekvieną kūrinį atskirai apšviesdamas, gi stacionarias salės sienas paskyrė jo amžininkų kūriniams, palikdamas jiems bendrą apšvietimą. Tuo būdu Čiurlionio kūryba išsiskyrė, išryškėjo ir tarsi virto branduoliu, aplink kurį spiečiasi kiti panašūs to meto dailininkai.

Svarbu, kad paroda neapsiribojo vien Čiurlioniu, o pristatė jį amžininkų kūrybos kontekste; vien jo paveikslų a...