Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Kaip Alvydo Lukio knyga sukūrė déjà vu efektą


Agnė Narušytė

Share |
Alvydas Lukys. „2007 06 24“
Vartydama naują Alvydo Lukio knygą „Būtasis tęstinis“, dar kartą patyriau, koks painus dalykas yra laikas.

Viena vertus, mes juk visada esame laike ir neturime šansų iš jo išsisukti. Kita vertus, mes niekaip negalime jo sučiupti – jis vis pasprunka, kad ir ką darytume. Ypač bjauri šiuo požiūriu yra kasdienybė. Su amžiumi įgiję patirties, mes jau žinome, kad ne nuotykiai, ne ekstremalūs išgyvenimai ir ne jausmų dramos yra tikrasis gyvenimas, bet pati nuobodžiausia kasdienybė, todėl ir turime branginti jos laiką – tą mielą kartojimąsi be jokios prasmės. Ir kartais tai net pavyksta. Bet šiaip kasdienybės laikas kažkur nuteka, nepalikdamas pėdsakų sąmonėje, atmintyje, pasąmonėje. Kai stengiamės jį kažkaip užfiksuoti – įsiminti – smegenys plyšta nuo persitempimo ir nieko iš to vis tiek nelieka. Laikas dingsta ir dingsta. Mes jo paprastai nejaučiam, tik kartkartėmis pasižiūrėję į veidrodį gaunam antausį.

 

Monotoniška kasdienybės drama tokių tragiškų kulminacijų akimirkomis verčia klausti: kur dingsta laikas? Kaip pajusti, kad gyvenu? Kaip iš tikrųjų išgyventi man skirtą laiką? Kaip žinoti, ar gyvenu? Ir taip toliau. Kiekvienas čia galėtų pateikti savo atsakymą. Arba aprašyti savo sutrikimą laiko apgavystės akivaizdoje. Šiuolaikinė fotografija irgi pateikia kelis galimus atsakymus. Tuo itin susirūpinusią fotografiją galima pažinti iš kelių skiriamųjų ženklų: ryškumo vengimo, svarbaus objekto vengimo ir kadro išbaigtumo vengimo. Šie trys vengimai, pastebimi ir Lukio knygoje, pasireiškia tada, kai fotografija mėgina sučiupti laiką. Kodėl?

 

Ryškumas, kaip ir bet koks reikšmingesnis arba individualesnis objektas ar tvirtai suręsta kompozicija, kreipia mūsų dėmesį į vietą, konkrečią situaciją (o ji – nuo lotyniško žodžio situs, kaip tik ir reiškiančio vietą, primena įžanginio teksto autorius Nerijus Milerius). Tada jau fotografijos objektu tampa ne laikas, o erdvė. Žinoma, turint omenyje erdvės ir laiko pamatinį susietumą, erdvių vaizdai neturėtų trukdyti galvoti apie laiką. Bet erdvė, o tiksliau – tai, kas ją užpildo, yra matoma ir vizualieji menai ją nuo seno vaizduoja. „Matoma“ erdvė turi tendenciją užtušuoti laiko pėdsakus, ji linkusi būti tik erdve. Žvelgdami į tradicinį peizažą, pirmiausia mąstome apie erdvę ir vietą, o tik paskui prisimename laiką – dažniausiai metų laiką – lyg kokį papildomą atspalvį, nuotaikos ar emocijos ženklą. Tad norėdama atkreipti dėmesį į laiką, fotografija vengia erdvės. Vengdama ryškumo, ji pasiekia du tikslus: erdvė tampa per daug neapčiuopiama, kad mūsų žvilgsnis ties ja apsistotų – tampa aišku, kad reikia eiti už kadro, už erdvės, be to, neryškus vaizdas fotografijoje reiškia judėjimą, o judėjimas – tai jau laikas. Išbaigtos kompozicijos vengimas padeda pasiekti panašų efektą – nestabili objektų tvarka juda stengdamasi susitvarkyti, nepilni (o tai reiškia – fragmentiški) kadrai laukia papildymo, kinematografinio pratęsimo, taip visiškai prarasdami stabilumą. Tuo tarpu objekto trūkumas neleidžia suvokėjui sureikšminti to, kas matoma vaizde, to „kas“, kurio įvardijimu paprastai ir pasibaigia fotografijos suvokimas. Kai vaizde „nieko“ nėra, tenka vaizdo atsiradimo priežasties ieškoti „už“ ar „tarp“, kadras tampa tik tarpo priedanga, daugiau slepiančia, o ne atskleidžiančia mums nežinomą asmeninį išgyvenimą, taigi – praeities akimirką, taigi – laiką.

 

„Negaliu pasakyti, kad nebuvau Egipte“ – pirmasis autoriaus įžangos sakinys galėtų būti visos knygos leitmotyvu. Bet kokioje vietoje, bet kokiame mieste Lukys fiksuoja kasdienius judesius, praėjimus, trumpas būsenas, atsisukimus ir nepastebėjimus – visa tai, kas vyksta viešumoje. „Viešai atliekame iš esmės nedaug dalykų, – rašo jis, – keičiame buvimo vietą, stebime, susitinkame, maitinamės, bendraujame, linkime ko nors...“ Visus užfiksuotus veiksmus galima suskirstyti į šias kategorijas, taip užtušuojant jų specifiškumą ir išryškinant bendrumą. Tuomet ir vietos konkretumas pranyksta – autorius ir nerašo, kokiame mieste asfaltu praėjo sandalais apautos kojos, kur ant durų krito rankoje laikomo arbatos (kavos? degtinės?) puodelio šešėlis, kur ant suraižyto apvalaus stalo buvo ratu sustatyti septyni bokalai putojančio alaus (o gal šeši, nes vienas bokalas – jau kitame kadre?) ir t.t. Visa tai galėjo vykti ir tame pačiame mieste, nes tai – bendri žmonių susikalbėjimo ženklai, ankstesni nei kultūra, skirtingose pasaulio vietose įgijusi vis kitas formas. Raudonas delnas galėjo uždengti objektyvą bet kur. Ir kaip tik dėl to visa tai man irgi pažįstama, sava, liesta, uosta, ragauta, netgi daryta.

 

Viena kita fotografija įvietina šiuos buvimo pojūčius – staiga visu gražumu stoja ryški Niujorko panorama kaip iš kokio Holivudo filmo. Fachverkiniai namai sako man, kad čia tikrai negali būti Vilnius. O naktiniame mieste švytintis užrašas „Madame Tussauds“ išduoda Londoną, „La Defense“ arka ir Švenčiausiosios Širdies (Sacre Coeur) bažnyčia – Paryžių. Bet štai viename mieste mėginu susigaudyti tarp užrašų, kurie gali atsirasti bet kur: „Starbucks coffee“, „Blasting Juicy“, „JVC“, „LG“, „HSBC“, „Sephora“... Ir kai jau nusprendžiu, kad čia gali būti viena iš tų niekaip neįsimenamų Londono vietų, pamatau ir nuorodas į miestus: „Red Square 3:38 PM“, „Tokyo 5:38 AM“, „London 8:37 PM“, „Paris 9:38 PM“. Kodėl Londone viena minute mažiau? Taigi – buvau aš čia ar nebuvau?

 

Jei pakankamu buvimo įrodymu laikysime gebėjimą atpažinti vizualinius ženklus, tuomet buvau Niujorke ir nebuvau Londone. Bet buvimas – kai kas daugiau, net daugiau nei visų penkių pojūčių suma. Lukys kaip tik ir fiksuoja tuos buvimo pojūčius, nes dauguma į šią knygą sudėtų fotografijų nėra „vaizdai“. Jie įgyja vaizdo pavidalą, nes fotografija kitaip kalbėti negali. Bet visi tie sujudėjimai, šviesos nuslydimai, spalvos transformacijos (ryškiai raudonas pirštas?), stikliniai persiliejimai, faktūrų išdidinimai, veidai, kurių savininkų negalima atpažinti, siluetai, kuriuos atpažįstu, kad ir kaip jie slėptųsi neryškumo ir šešėlio tamsoje – visa tai yra, kaip pasakytų Alfredas Stieglitzas, „ekvivalentai“ (jis fotografavo jausmų ekvivalentus debesyse). Tarsi užmerktum akis (o fotoaparatas turi „prisimerkti“), kad galėtum išgirsti, paliesti, užuosti, pajusti skonį. Mat žmogui patys svarbiausi vizualiniai pojūčiai visus kitus kompensuoja ir nustumia į paraštes kaip ne tokius reikšmingus. Bet šiais laikais, kai prigaminta daugybė judančių ir nejudančių vaizdų, kai nematomais (ir turbūt visur esančiais) kanalais siuntinėjami milijardai vaizdų, sučiuptų mobiliaisiais telefonais, „pamatyti“ jau nebereiškia „būti“. Matymas kuria iliuzijas, o kad įsitikintum buvimu, reikia kitų – užmirštųjų pojūčių. „Būtasis tęstinis“ jų pilnas.

 

Tai man padeda pabūti ten, kur buvo Lukys, net pabūti „jo kailyje“ labiau nei „normalios“ vaizdų fotografijos. Ir tuomet atsitinka štai kas. Kai knygos autorius rašo „Dar nepadangėj. Esu pakeliui į debesis :)“, tai ir aš esu „nepadangėj“, tai aš žvelgiu pro bekraštį kažkokio oro uosto langą į tamsų, priešaudrinį dangų ir viskam pasiryžusį mėlyną „KLM“ lėktuvą, į kurį man teks lipti, ir mobiliuoju telefonu skubiai rašau paskutinę žinutę, nukenksmindama įtampą šypsenėle. Kai po nykiu, tamsiu peizažu (Prūsija? Lietuva? Bet kur?) Lukys rašo: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“, tai čia aš ką tik sniego nusikračiusiais dirvonais einu link vienišo akmens laukti ryto. Fotografo atmintis tampa mano atmintimi.

 

Atmintis ir fotografija nuolat siejamos. Visiems savaime suprantama, kad fotografija išsaugo atmintį – žmonių, aplankytų vietų, akimirkų (laimingų ir liūdnų). Bet jei įsigilinsime į tai, ką paprastai primena fotografija, tai dažniausiai yra ne pats žmogus ar akimirka, ne bendravimo su juo ar buvimo ten išgyvenimas, bet ženklas, impulsas, lyg koks šautuvo gaidukas, kurį paspaudus visa mūsų esybė lyg kulka šauna į prisiminimą, palikdama viską pradėjusią fotografiją labai toli. Kartais fotografijai nepavyksta paspausti gaiduko. Ir kaip tik todėl klasikiniai nepažįstamų žmonių portretai, kur nėra nei judesių, nei atsitiktinių išraiškų, nei apšvietimo netobulumų, paprastai mūsų neveikia, nebent tik nukelia į istoriją pastudijuoti drabužių stiliaus, jei jis jau spėjo pasikeisti. Fotografijos nesėkmes galima paaiškinti jos absoliučiu vizualumu, nes atmintis nėra vien vaizdas, bet taip pat ir pačios atminties nepatikimumu. Juk labai dažnai, kai norime ką nors įsiminti, pavyzdžiui, Eifelio bokštą, ir atidžiai studijuodami dedamės į galvą jo sandarą bei iš viršaus regimo Paryžiaus detales, paskui iš atminties teištraukiame nuostabą pamačius, kaip klasikinius pastatus prislegia geležinės kojos, begalinį lipimą laiptais (nes tada neturėjau pinigų liftui) ir įspūdį, kad visas miestas – tvarkingai sudėliotas akmenynas. Tik tiek. Netgi tiksliai neatkurčiau Eifelio bokšto pavidalo. Bet čia dar nieko, nes kiek yra situacijų gyvenime, kai iš viso išgyvenimo telieka kokia nors absurdiškai nereikšminga detalė, pavyzdžiui, lipnia juostele sutvirtintas senas kopijuoklis.

 

Matyt, panašiu principu veikia ir ši knyga – pasiduoda atminties užgaidoms, pašeria ją tuo, kuo ji paprastai minta slapta nuo racionalios ir besistengiančios viską gražiai surikiuoti sąmonės. Ir tuomet sąmonė pasiduoda – tu čia tikrai buvai ir visa tai patyrei, sako ji man.

 

Déjà vu.

 

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

bvcFpdcytBrbcDQ, 2012-06-06 16:32

Thanky Thanky for all this good inorfmatoin!

xIrZhzvNynjqtZANYg, 2012-01-09 04:17

Suepoirr thinking demonstrated above. Thanks!

G, 2009-08-29 11:20

Alvydai, tu genijus. Paskambinsiu.

Triratis, 2009-08-29 11:20

Lukis rulez!

anonimas, 2009-08-04 09:09

kad ir apie ką rašytų Narušytė, skaityti verta visada. ačiū autorei

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti