Užmojis ne iš kukliųjų, ekspozicinės erdvės netolygios savo reikšme ir galimybėmis, todėl siekti apibendrinimo – užduotis irgi ne iš lengvųjų. Svarbu paminėti, kad kūriniai buvo surinkti iš privačių kolekcionierių ir pasiskolinti iš menininkų ar jų šeimų – tai reiškia, jog, kitu atveju, retai ir sunkiai prieinami. Meno mylėtojus, turinčius savus favoritus, tai, be abejo, turėjo pradžiuginti. Aš labai džiūgavau galėdama pamatyti Arvydo Šaltenio tapybą „Akademijos“ galerijoje. Ten buvo vieni svarbiausių jo kūrinių, tokie etapiniai kaip „Vemiančioji“, kurių, gaila, nėra Nacionalinėje dailės galerijoje.

Šalia maždaug dešimties jaunesnės kartos menininkų (Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Agnė Jonkutė, Eglė Ridikaitė, Sigitas Staniūnas, Solomonas Teitelbaumas, Andrius Zakarauskas, Žygimantas Augustinas, Sigita Maslauskaitė, Ričardas Nemeikšis), ties šimtu besisukantis tapytojų sąrašas mažai kuo tesiskiria nuo 2000 metais išleisto, Ramintos Jurėnaitės sudaryto ataskaitinio Sorošo šiuolaikinio meno centro leidinio „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ tapytojų rinkinio. Į tai galima žiūrėti dvejopai – kaip į įdirbio tęstinumą ir kaip į tendencingą kartojimąsi. Nusivyliau neradusi Marijos Teresės Rožanskaitės, matyt, jos nepirko kolekcionieriai. Vadinasi, Vilniaus tradicija formuluojama remiantis pirkimo kriterijumi. O kas lemia pirkimo kriterijus? Sorošo šiuolaikinio meno centro parengta medžiaga? Tokiu atveju kažkuria prasme požiūris į Lietuvos tapybą lieka sustabarėjęs, nuobodus ir per daug lengvai nusakomas. Keistas ir viso projekto pavadinimas: abstrakcija ir ekspresionizmas. Sutinku, šios kryptys savo laiku buvo stiprios, bet kokiu būdu į jas galėtų įsipaišyti hiperrealistinė Pauliaus Juškos ir Žygimanto Augustino tapyba?

Ilgai užtruko, kol apžiūrėjau didžiąją dalį projekto ir kaskart turėjau koreguoti savo nuomonę apie visą renginį. Gyvai pamačiusi savamokslės Petronėlės Gerlikienės tapybą jaučiausi dėkinga už savo metų atradimą. Moteris tapė tik tris paskutinius savo gyvenimo metus, tačiau su tokia jėga, kad netenki žado bandydama apibūdinti jos drobėse gryną jausmą, susipynusį su vidinėmis tapytojos erdvėmis ir fantazijomis. Šalia jos man nublanko net Frida Kahlo. Nuėjusi į „Kairę–dešinę“ nusiminiau, kad intelektualioji Patricijos Jurk...