Sakyk, kaip ir kiek tu skiriesi kaip rašytoja ir kaip menininkė? Ir savo tekstuose, ir darbuose pagauni paradoksus, ironiškas situacijas, kurios geriausiai matomos iš šalies, bet rašyti ir vaizduoti juk ne tas pats? Ar gali įvardyti skirtumus, su kuriais susiduri?

Rašyti ir vaizduoti – tikrai ne tas pats, bet man ir rašymas, ir vaizdavimas yra tiesiog kūrybinis procesas, tik kitokiomis priemonėmis. Kai pavargstu nuo vienos priemonės, imuosi kitos. Mano kūrybiniai principai visur tie patys. Vienas iš jų: atsikratyti visko, kas nereikalinga, palikti kuo mažiau žodžių – ir tekste, ir vaizde. Na štai, vietoj skirtumų kalbu apie panašumus. Ir kaip rašytoja, ir kaip menininkė daugiausia dirbu su „rasta medžiaga“, su detalėmis, paraštėmis. Mėgstu įsižiūrėti į „nesvarbius“, keistus dalykus. Tiesa, keisti jie galbūt atrodo tik man. Ir rašymas, ir vaizdavimas man yra žaidimas, tarsi nesusijusių dalykų dėliojimas greta. Mano metodas – iš pažiūros nereikšmingų gyvenimo epizodų sureikšminimas, ištraukimas iš įprasto konteksto, iškėlimas „ant pjedestalo“, tokiu būdu pakeičiant, net apverčiant jų prasmę.

Tavo nauji videodarbai perpasakoja mitus. Girtas vyras „lūžęs“ ant pievelės tampa Satyru, tualetų saugotoja – Scile. Juos norisi vadinti pastebėjimais – taip pat, kaip vadinasi tavo skiltis mūsų savaitraštyje...

Satyras, mitologijoje vyriškos seksualinės energijos simbolis, čia pasirodo kaip nuogas vyras, girtas miegantis ant angliškos pievelės. Išoriškai labai panašus į Satyro atvaizdą ant graikų vazos, iš tiesų jis bejėgiškai guli labai jau moteriška poza. Scilė, mitologijoje moteriškos giminės pabaisa, kelianti pavojų keliaujantiems pro šalį, čia ištisą dieną stovi palei atostogautojų taką apšiurusiuose lietuviško vasaros kurorto užkulisiuose, tik vieną kitą įviliodama į savo požemį. Iš tiesų ji prižiūri viešą tualetą. Pro jos „postą“ praeina įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai – kone visas Lietuvos demografinis spektras. Charibdės nesimato...

Ko gero, tavo videofilmukai tampa kūriniais, kai gauna pavadinimą. Vadinasi, vis dėlto žodis (tekstas) yra būtina tavo vizualios kūrybos dalis... Ar įsivaizduoji save sukuriant darbą be pavadinimo?

Taip, pavadinimai man visada buvo svarbūs. Taip pat ir tekstas. Tačiau ne šalia esantis paaiškinamasis tekstas, o tekstas pačiame kūrinyje, bet kuo trumpesnis. Labai nemėgstu ilgai postringaujančių videodarbų – beveik niekada jų nesiklausau, nebent „iš reikalo“. Vadinamoji youtube estetika šiuolaikiniame mene laikoma dideliu baubu, tačiau savo darbuose ne tik naudojuosi ja, bet ir polemizuoju su ja. Pavyzdžiui, mano videodarbuose, priešingai nei youtube filmukuose, nieko akivaizdaus neįvyksta. Tai yra judantys vaizdai, nors juose sąmoningai nėra aukštos vaizdo kokybės. Manau, kad tekstu ir pavadinimais suteikiu savo filmuotai medžiagai visai kitą matavimą. Bet štai, pavyzdžiui, mano eilėraščiuose pavadinimas objektyviai neįmanomas. Turbūt taip ir reikės pavadinti rinkinį, kurį dabar rašau: „Pavadinimas neįmanomas“.

Iš...