Analogiškus jausmus esu galbūt išgyvenęs tik lankydamasis užsieniuose. Kad ir vaikščiodamas (ką ten vaikščiodamas – skrajodamas) kokiame Londone po visus jo muziejus bei galerijas. Suprantu, kad palyginimas ne visai adekvatus. Vis dėlto panašiai jaučiausi ir ten, ir čia – plačiai išplėstomis akimis, iki galo atidarytomis visomis čakromis ir visas atsidavęs emocijoms, bėgiojau po ne tokias jau mažas sales. Pagalvojau, kad iš tikrųjų elgiuosi kaip mažas vaikas prekybos centre (tai ir būtų viso šio pasakojimo išeities taškas). Na, kad ir vaikų skyriuje, kur ant lentynų prikrauta žaislų. Arba tarp saldainių. Akyse raibsta, išsirinkti nieko negali, o visko nori. Kultūrinių, t.y. dvasinių, patirčių prasme ir lietuviškais mastais nieko panašaus nebuvau patyręs net visuotinių ,,atlaidų“ – ten pat tradiciškai organizuojamos knygų mugės – metu. Galerijų mugėje, pasirodo, galima gauti daugiau ,,išrišimo“. Net jei ir nieko neperki. O pirkti būtina, nes pagrindinis mugės tikslas yra piniginiai santykiai tarp fizinių ir juridinių asmenų bei finansinis pelnas.

Kažkas apčiuopiamesnio, ką tikrai buvo galima įpirkti (turiu omenyje kūrinius, o ne juos reprodukuojančias knygas bei brošiūras), – ant vieno vengrų galerijos paviljono sienos priklijuoti lipdukai. Po kelis eurus. Visa kita buvo įkainota bent jau kokiu vienu dviem tūkstančiais – žodžiu, gal ir įperkama. Bet ne šios Didžiosios Ekonominės Krizės metu. Arba bent jau ne tokiam subjektui, kuriam realiai gresia bazinio atlyginimo sumažinimas ir kitokių lengvatų panaikinimas. Bet ką aš čia verkšlenu…

Viskas atrodė nuostabu ir stebuklinga. Nustebau (maloniai, nes esu tradicinių pažiūrų – labiausiai mėgstu įvarius senoviškumu atsiduodančius plastinius menus), kad nors įvykis pavadintas šiuolaikinio meno prezentacija, tokiam čia atstovavo beveik vien tapyba. Maži, dideli, vidutiniai paveikslai. Aliejus, akrilas ant drobės. Na, dar ant kartono. Na, gal dar kokios nors cinko plokštės ar kokio kito netipiško (žodžiu – šiuolaikiško) pagrindo. Arba bent jau sukurta ypatinga atmosfera: naudojamos kad ir kokios liuminescencinės šviesos (Kristapo Ģelzio instaliacija Rygos galerijos „Alma“ skyriuje). Dar buvo šiek tiek skulptūros, fotografijos, grafikos, videomeno ir to, ką būtų galima pavadinti galerijų aplinkai adaptuotu gatvės menu (žr. minėtus lipdukus). Bet tai jau mažumos. Dominavo tapyba.

Be jokios ironijos sakau, kad tikrai džiaugiuosi, jog šiuolaikiniam menui atstovauja tapyba. Kad ir kokia ji būtų: geresnė ar blogesnė. Viena mano pažįstama moteris, beje, – tapytoja, beje, – čia nedalyvavusi, pasakė, jog tapybos vyravimą nulėmė tai, kad paveikslus paprasčiau transportuoti. Aš paprieštaravau – sakiau, kad tai demonstruoja tikrąjį šios meno šakos renesansą. Oponentė nesiginčijo. Tik skeptiškai sublyksėjo akimis. Diskusija tuo baigėsi. Tapytojai nemoka dalyvauti rimtuose disputuose. Jie tapo.

Kita mano pažįstama menininkė – beje, taip pat tapytoja, beje, irgi čia nedalyvavusi, kritiškai prasitarė, kad matė ir nemažai kičo. Kaip argumentą nurodė ukrainiečių ir kazachų kolekcijas. Su ja irgi nediskutavau. Tačiau apie tai turiu asmeninę nuomonę. Dėl ukrainiečių nežinau, nes jų (tiek galerijų, tiek individualių asmenybių) buvo nemažai. Tačiau tie (kad ir toji pažįstama), kurie sakys, jog koks Anatolijus Krivolapas yra blogai, tegul meta į mane akmenį. Man tikrai patiko jo pus...