Kiekvienas spektaklis turi savo užkaborių ir juodų dėmių – menininko ketinimams nebūtina tapti skaidriems ir lengvai suprantamiems. Nekrošiaus teatrinis pasaulis kaip joks kitas dažnai „pasišiaušęs“, netaisyklingas. Pats režisierius kažkada yra sakęs, kad jam artimesnis kiek nukrypęs į šoną, su trūkumais, nei idealus ar tobulas kūrinys – kuo giliau nuo lygaus paviršiaus, tuo tamsesnis turinys, tuo įdomesnė jo paslaptis. Turbūt nebuvo Nekrošiaus spektaklio, kur jis nesileistų į žmogaus ar pasaulio tamsumas, tampančias ir spektaklio esme. Kviečiančias įsigilinti ir kartu įtraukiančias tiesiog tuo, kad yra, nes be paslapties Nekrošiaus teatras tiesiog neįmanomas.

Statyti prozą Nekrošiui ne pirmiena. Sakytum, jis tuo ir skiriasi, kad drama jo teatre pasmerkta tapti proza – kiek netikėtų linijų gali atsirasti iš vienos situacijos, kokiais nelauktais aplinkkeliais kartais pasuka režisierius, norėdamas paryškinti vieno ar kito veikėjo nueitą kelią, iš vienos detalės staiga gimusį ištisą motyvą. Dostojevskio romanai, regis, irgi tokie – pilni užkaborių, didesnių ir mažesnių takelių, kuriais leisdamasis pasijunti atsidūręs pačioje žmonių, aistrų, jų pasaulėžiūrų ir likimų tirštume. Keistai „pasislinkusiame“, apgyvendintame su įtrūkiu sieloje žmonėmis pasaulyje, kur šis „įtrūkis“ gali juos įšventinti, bet gali ir pražudyti. Tad, regis, tokių dviejų menininkų susitikimui buvo lemta išsipildyti...

Vėl prisimena Nekrošiaus statytas „Makbetas“. Gyvenimas su sieloje šėlstančiais demonais, žmogaus jėgas peržengiantis patyrimas ir vis stiprėjanti kančia dėliojosi į Makbeto tragediją, vedančią jį į ešafotą kaip išsilaisvinimą. Tokie demonai apsėdę ir „Idioto“ veikėjus, apskritai Dostojevskio personažus, ir nieko keista, kad viso spektaklio metu savotiškai atkartojamas giljotinos motyvas. Užbėgus už akių kunigaikščio Myškino „istorijai“, galėtum pasakyti, kad kunigaikštis, „išstumtas“ iš šveicariškos gydyklos neštuvų į Rusijon skriejantį traukinį, paties Rogožino „atitemptas“ iki Peterburgo, prisistatęs Jepančinų šeimynai ir pagaliau Nastasjai Filipovnai, spektaklyje yra pasmerkiamas įžiūrėti mirties paliestus veidus.

Įžiūrėti, gailėti ir lydėti juos iki paskutinės akimirkos. Turbūt mirties „grožiu“ Myškiną pakeri Nastasjos Filipovnos fotografija – kažkur matytas veidas. Beje, pirmoje spektaklio dalyje Myškinas išties su didžiausiu užsidegimu pasakoja matęs mirties bausmę – pasakoja aistringai, plačiai gestikuliuodamas, bandydamas priversti Adelaidą Jepančiną įsivaizduoti mirtininko veidą minutę prieš bausmės įvykdymą ir nutapyti tokį paveikslą. Jį „nutapys“ režisierius, pasodinęs Nastasją Filipovną nuometo apeigoms ir nutraukiamus siūlus palydėdamas giljotinos garsu. Spektaklio finale skambant kalamai geležiai ir tašomam akmeniui mirtininko išraiška sukaustys visus, susirinkusius Nastasjos išlydėti. Čia nutrūksta visų jų gyvenimai, bemaž šešių valandų spektaklyje sukęsi apie Nastasjos Filipovnos įnorius ir dauginę ne tik jos, bet ir jų kančią. Arba – čia ir nutrūksta Myškino „pasaka“...

Scenografas Marius Nekrošius įkurdina Dostojevskio veikėjus neapibrėžtoje erdvėje – gilumoje dvivėrės durys ir metalinių lovelių su bokštais-špyliais sangrūda, priekyje kairėje – pianinas. Grojama juo retokai, tik ypatingais atvejais; baltos kėdės, lovelės, virstančios suoliuku Pavlovsko sodyboje, stulpai su plaktukais-g...