Devyniolikmetis Malikas nuosekliai kopia kalėjimo hierarchijos laiptais. Iš pradžių tam, kad išliktų, vėliau - kad įgytų valdžią. Šį stiprų, realistišką ir žiaurų kiną dalis kritikų lygino su pernai Kanuose apdovanota „Gomora". Kita vertus, filmui būdinga brechtiška ironija (neatsitiktinai pabaigoje skamba baladė apie Mekį Peilį), o režisierius visai nesistengia emociškai šantažuoti žiūrovų. Audiard'as pirmiausia kaltina korumpuotą kalėjimų sistemą. Kita svarbi filmo tema - Prancūzijos arabų dilema: ką rinktis - asimiliaciją ar ortodoksiškumą? Festivalio pradžioje parodytas filmas sulaukė kritikų liaupsių. Jacques'as Mandelbaumas („Le Monde") rašė: „Pranašas" yra daug daugiau nei tik filmas apie kalėjimą. Tai taip pat pasakojimas apie kerštą, auklėjimo romanas, politinė alegorija". „Pranašas" apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu, nors daug kas jam pranašavo „Auksinę palmės šakelę".

Ją aktorės Isabelle Huppert vadovaujama žiuri skyrė pasakojimui apie fašizmo šaknis - austro Michaelio Haneke's filmui „Baltas raištis" („Das Weisse Band"). Pasak Mike'o Goodridge'o (Screendaily.com), režisierius lieka ištikimas chronologijai ir epochos realijoms: „Filmo atmosfera kartais tokia tiršta, kad „Baltas raištis" galėtų tapti serialo išeities tašku." Lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis („Gazeta Wyborcza") atkreipia dėmesį, kad „visus Haneke's filmus jungia du vienas kitam, regis, prieštaraujantys bruožai. Tai - kriminaliniai filmai, įtraukiantys žiūrovus į trilerį primenantį veiksmą, bet kartu jie kuria distanciją, atveria didžiulę apmąstymų erdvę."

„Baltas raištis" nukelia į 1913 m., mažą Šiaurės Vokietijos kaimelį. Filmas rodo, kaip iš pirmo žvilgsnio ramiame kaime atsiranda patologiška prievarta. „Balto raiščio" herojai yra jauni bažnyčios choro nariai. Jų socialinė kilmė skirtinga - tai barono, pastoriaus, gydytojo, ūkininko vaikai. Jie tampa liudininkais, aukomis, o gal net ir kaltininkais įvykių, kurie sukrečia kaimo bendruomenę. Pasak Sobolewskio, Haneke griauna senų gerų laikų mitą, kai karaliavo tikėjimas ir šventi patriarchaliniai principai, kai eidami miegoti vaikai bučiavo tėvams rankas, o nubausti už prasižengimus ant rankovės ryšėjo baltą raištį - siekiamos skaistybės ir nekaltybės ženklą. Stebime, kaip griūva patriarchalinis pasaulis. Žlunga biblinis tėvo idealas, kuris prilygsta Dievui ir „už gerus darbus apdovanoja, o už blogus baudžia". Tėvų kompromitacija ateityje atves vaikus, filmo herojus, prie fašizmo arba prie komunizmo. Senasis pasaulis susikompromitavo, į jį jau nebegalima sugrįžti. Tačiau maištas prieš jį gimdo naują blogį. „Baltas raištis" padeda suprasti XX amžiaus spąstus: kiekviena idėja, net pati kilniausia, gali pavirsti savo priešingybe, būti panaudota prieš žmogų. Sudėtinga šio filmo prasmė, jo konstrukcija primena Dostojevskio „Velnius" - visa tai pasiekia žiūrovus po truputį. Savo pirmame, vizualiniame lygmenyje „Baltas raištis" imponuoja tiksliu anų laikų realybės atkūrimu. Jis tarsi atgijusi nespalvota tvarkingo pasaulio fotografija, kurioje staiga atsivėrė tuštuma. Mirė Dievas."

Viename interviu Europos kino intelektualu vadinamas režisierius sakė: „Norėčiau, kad filmas „Baltas raištis" būtų suvokiamas kaip perspėjimas neauklėti jaunų žmonių absoliučios ir dogmatiškos ideologijos dvasia. Turiu omenyje ne tik nacizmą, bet ir visas kitas - kairuoliškas, dešiniųjų ar religines doktrinas, kurios iki šiol yra gyvybingos ir turi savų karingų šalininkų. Juk taip ir gimsta terorizmo formos. Istorijoje jau buvo plėšikiški kryžiaus žygiai, kurių pretekstas - krikščionybės diegimas, dabar turime ortodoksišką islamo fundamentalizmą. Nežinau, ar perspėjantis mano filmas turės konkrečių pasekmių, bet žinau, kad įdėmus žvilgsnis į taisykles, kurios skiepijamos jauniems žmonėms, gali būti pamokomas. Svarbu pagaliau išmokti daryti išvadas iš istorijos."

Michaelis Haneke anksčiau jau pelnė Kanų apdovanojimus už filmus „Paslėpta" (prizas geriausiam režisieriui), „Pianistė" (žiuri prizas ir prizas geriausiai aktorei), „Nežinomas kodas" (Ekumeninės žiuri prizas). „Baltas raištis" taip pat gavo Ekumeninės ir Tarptautinės kino kritikų federacijos žiuri prizus.

Nusivylimai ir viltys

Didžioji žiuri taip pat įvertino ir du bene labiausiai šiemet Kanuose lauktus filmus - Larso von Triero „Antikristą" ir Quentino Tarantino „Negarbingus šunsnukius" („Inglourious Basterds"). Abu filmai sukėlė audringas diskusijas. Kaip „pornografinis siaubo filmas" reklamuotas „Antikristas" atnešė prizą už geriausią moters vaidmenį prancūzų aktorei Charlotte Gainsbourg. Pagrindiniai filmo herojai yra garsus psichiatras (Willem Dafoe) ir jo jauna žmona, viduramžių specialistė, tyrinėjanti raganų istorijas. Žuvus jų vaikui (berniukas iškrito pro langą, kai pora mylėjosi), filmo herojai išvyksta kuo toliau nuo žmonių. Atokiame name vyras bando gydyti žmoną nuo vis labiau progresuojančios psichozės. Jis taiko naujus, su sadizmu ir mazochizmu susijusius gydymo metodus.

Pora akis į akį susiduria su savo giliausiomis baimėmis...

Kanuose akredituoti žurnalistai gavo von Triero „Režisieriaus prisipažinimą". Jame režisierius rašo: „Prieš dvejus metus persirgau depresija. Viskas, absoliučiai viskas man atrodė beprasmiška. Negalėjau dirbti. Praėjus pusei metų, sėdau rašyti scenarijaus. Man tai buvo savotiška terapija, bet taip pat ir egzaminas, ar dar sugebėsiu kurti kiną. Scenos atsirasdavo viena po kitos, be jokios racionalios tvarkos, be logikos, kaip iš sapno. Vėl prisiliečiau „natūros" temos, bet šįkart tiesiogiai, labiau asmeniškai. Niekuo negaliu pasiteisinti, atiduodamas jums savo „Antikristą", tik savo visišku tikėjimu šiuo filmu."

Pasak Sobolewskio, „nepaisant visos beprotybės, tai giliai konservatyvus filmas. Pripažįstu, kad tai kino autoterapija. Bet ji grafomaniška: režisierius atskleidžia mums senus savo pasąmonės draiskalus ir veda į siaubingą atradimą, kurį padaro filmo herojė: seksualiai nepatenkinta moteris pasižymi įgimtu blogiu, ji yra ragana, kurią reikia sudeginti. Tai ir įvyksta filmo finale."

Jacques'as Mandelbaumas pripažįsta, kad tai - pats problemiškiausias ir labiausiai šokiruojantis von Triero filmas. Kritiką sužavėjo pradžios scena: „Dirbtinai ištęstas sulėtintais kadrais ir montažu epizodas, kai rodomi besimylintys kūnai ir vaiko figūra, plastiniu požiūriu yra puikus. Ir kartu keliantis siaubą, nes sužadina daugybę asociacijų. Meilė ir mirtis, nekaltybė ir prakeiksmas, malonumas ir kančia. Tai Kalėdų (vaiko meškiukas, jo balta palaidinė, lėtai krentantis sniegas) ir pragaro (stambiu planu rodoma penio erekcija, orgazmo metu praverta moters burna, vaikas, krentantis į tuštumą) susitikimas. Trumpai tariant, ši originali scena atskleidžia šlykštų paradoksą: vaikas miršta dėl geismo, iš kurio jis gimė." Kritikas įžvelgė filme daugybių paralelių su Hieronimu Boschu, Sigmundu Freudu, Ingmaru Bergmanu, Augustu Strindbergu, Friedrichu Nietzsche (mėgstamiausia von Triero vaikystės knyga - pastarojo „Antikristas"). Von Trieras prisipažino, kad vienas filmo įkvėpimo šaltinių buvo Edwardo Muncho paveikslas „Riksmas", iš kurio jis „pasisėmė visas savo baimes ir jausmus". Ne vieną filmo žiūrovą papiktino tai, kad jis dedikuotas Andrejui Tarkovskiui. Be abejo, papildomai laužą pakurstė ir pats režisierius, interviu „Le Figaro" prabilęs, kad „religijos buvo išgalvotos žmonių, o ne Dievo" , o ekumeninė žiuri paskyrė „Antikristui" savo antiprizą. Beje, lietuvių žiūrovai patys galės įsitikinti filmo privalumais ar trūkumais, nes „Acme Films" platintojai pranešė jį įsigiję.

Kare nugali meilė kinui

Rugpjūtį Lietuvos ekranuose turėtų pasirodyti ir „Negarbingi šunsnukiai". (Deja, kalbant apie lietuvių platintojus, tariamoji nuosaka yra pati tiksliausia, nes ne vienas ankstesniais metais žadėtas garsus filmas taip ir nepasirodė kino teatrų repertuare.)

Quentino Tarantino „Negarbingi šunsnukiai" taip pat pelnė geriausio aktoriaus prizą. Už vyro vaidmenį apdovanotas nacių karininką suvaidinęs austrų aktorius Christophas Waltzas. Filmas taip pat sulaukė prieštaringų vertinimų. „The Hollywood Reporter" rašė: „Jei Quentinas Tarantino ir tęsia ką nors, tai greičiausiai šiųmetinių festivalio nusivylimų bangą." „Guardian" kritikas buvo negailestingas: „Filmas yra siaubingas - jis trunka daugiau kaip dvi su puse valandos ir turi mažai ką bendra su tarantiniškuoju stiliumi. Jame nėra nei tiesos apie karą, nei linksmo žongliravimo kino motyvais. Stinga lengvumo ir istorinius faktus nustelbiančiam anekdotui." Tačiau būta ir susižavėjimo. „Variety" rašė: „Filmas yra visiškai originalus amerikietiško poparto ir europietiško skonio mišinys. Kelios „smūginės" scenos ir Quentino Tarantino bei Brado Pitto vardų magija neabejotinai žada filmui tarptautinę sėkmę."

Tarantino, matyt, prisijungtų prie von Triero prisipažinimo: „Mano vienintelė religija yra kinas." Pasak recenzentų, naujausias Tarantino filmas - dar vienas meilės kinui prisipažinimas, sėdint salėje apima nuostabus susižavėjimo jausmas, bet po dviejų valandų „Negarbingų šunsnukių" nebeprisimeni.

Susižavėjimą kinu, savotišką kino religiją perteikia ir naujausias Pedro Almodovaro filmas „Nutraukti apsikabinimai". Filmo herojus yra aklas kino režisierius. „Nutraukti apsikabinimai" liko už Kanų apdovanojimų borto kartu su kitais kritikų itin gerai vertintais filmais - Jane Campion „Ryškia žvaigžde" („Bright Star", recenzijų antraštėse ne kartą skambėjo mintis apie ryškų režisierės sugrįžimą), Ango Lee „ Užkariaujant Vudstoką" („Taking Woodstock").

Oficialius Kanų apdovanojimus taip pat pelnė jaunos britės Andrea Arnold „Fish Tank" - pasakojimas apie skurdžiame Londono kvartale gyvenančią anksti subrendusią penkiolikmetę, kurios gyvenimas ima keistis, kai jos motina iš naujo įsimyli ir susižada. Filmui atiteko žiuri prizas, kurį Arnold pasidalijo su Pietų Korėjos režisieriumi Park Chan-wooku, konkurse parodžiusiu filmą „Troškulys" („Bak-jwi"). Kinų režisieriaus Lou Ye „Pavasario naktų karštligė" apdovanota už geriausią scenarijų. Tai pasakojimas apie turizmo agentūros darbuotoją, kuris naktimis tampa transvestitu. Geriausiu režisieriumi šiemet išrinktas filipinietis Brillante Mendoza, sukūręs filmą „Kinatay", pasakojantį apie korumpuotą policininką. Specialiu Kanų apdovanojimu už kūrybos visumą buvo pagerbtas vienas prancūzų Naujosios bangos patriarchų, aštuoniasdešimt šešerių metų Alainas Resnais, konkursinėje programoje parodęs naują filmą „Piktžolės" („Les Herbes Folles").

Parengė Kora Ročkienė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.21 (850), 2009-05-29