Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEKSTAI

Dantiškoji tuštuma


Rasa Rimickaitė

Share |
Žydų būrys eina iš Kauno geto į darbą. Priekyje balta kepure - žydų policininkas, dešinėje - du ginkluoti lietuviai. Nuotrauka Iš Avrahamo Tory knygos „Kauno getas: diena po dienos“
Kostekas sako: „Įsivaizduok, kad vaikštai po senovės istorijos muziejų. Vienoje salėje - etruskų civilizacijos pėdsakai, kitoje - finikiečiai, trečioje pristatoma tai, ką neseniai atrado archeologai: papiruso skiautės iš Kumrano ar kardo rankena iš Masados, o po stiklu parašyta, kad šie eksponatai priskiriami išnykusiai, kažkada šiose apylinkėse gyvenusiai „hebrajų“, o galbūt „judėjų“ (nors kol kas mokslininkai nenustatė, ar pastarieji nėra tas pats, kas pirmieji) tautai.“


Kostekas yra žydas, gyvena Varšuvoje, su Lietuvos vardu istorijos susieto Liublino aikštėje, visai šalia Litewska gatvės. Aš - Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenu taip pat Varšuvoje. Ir dažnai sakau Kostekui, kuris džiaugiasi, kad istorija žydams buvo palankesnė ir šiandien jie turi savo valstybę, kad man nereikia net stengtis įsivaizduoti tokio muziejaus. Vienas iš daugelio tokių muziejų - tai Varšuva. Ir jame yra tai, kas liko po čia kadaise gyvenusios ir staiga išnykusios tautos. „Nuolat matau jų veidus“, - sakau Kostekui. Kiekvieną dieną grįždama namo praeinu pro vos kelis po karo likusius Varšuvos geto namus. Iš langų didžiulėmis akimis į mane žvelgia tie, kurie dar taip neseniai čia gyveno, o dabar išliko tik už stiklo eksponuojamose fotografijose. „Dein goldenes Haar Margarete“, - sveikinuosi. „Dein aschenes Haar Sulamith“, - atsisveikinu.

 

Gyvenu „ant žydų“.

 

1940 m. pavasarį Varšuvos žemėlapyje naciai apibrėžė 2,6 kv. km teritoriją (2,5 proc. viso miesto ploto). O tų pačių metų spalio 3 d. buvo paskelbtas Varšuvos distrikto (kaip tuomet vadinta) gubernatoriaus Ludwigo Fischerio įsakymas: „Vadovaujantis įsakymu dėl gyvenimo Generalinėje gubernijoje ribojimo, Varšuvos mieste steigiamas žydų rajonas. (...). Žydai, gyvenantys už žydų rajono ribų, privalo persikelti į žydų rajoną iki 1940 m. spalio 31 d. Su savimi leidžiama pasiimti tik pabėgėlio ryšulį ir patalynę“. Netrukus žydų rajonas, kurį sudarė didysis ir mažasis getai, buvo aptvertas 3,5 metrų aukščio siena. Už geto vartų, kurie galutinai užsivėrė 1940 m. lapkričio 15 d., tuo metu jau buvo 360 tūkst. (kai kuriais šaltiniais - 400 tūkst.) žmonių, tai yra trečdalis visos tuometinės Varšuvos gyventojų. Perkėlus į Varšuvos getą žydus iš kitų Lenkijos miestų, uždarytųjų skaičius išaugo iki maždaug 450-460 tūkstančių. Ilgainiui demografinė situacija Varšuvos gete „gerėjo“ - nuo bado, epidemijų, ligų netrukus mirė 96 tūkstančiai žmonių. Maždaug 300 tūkstančių buvo išvežti į Treblinką. 1942 m. Varšuvos gete liko apie 55 tūkst. žydų.

 

1943 m. balandžio 19 d. (dovana Hitleriui gimtadienio proga) į Varšuvos geto teritoriją įžengė SS, policija, kareiviai. Įsakymas buvo aiškus - geto likvidacija ir likusių jo gyventojų (ne kartą organizavusių pasipriešinimo akcijas ir anksčiau) sunaikinimas. Prieš nacistus stojo maždaug 1200 menkai ginkluotų žmonių, labai aiškiai supratusių, kad nė vienas jų neliks gyvas, bet kad jie mirs pakelta galva. Prasidėjo Varšuvos geto sukilimas. Pirmasis sukilimas Trečiojo reicho okupuotos Europos miestuose.

 

Po kelių dienų naciai pradėjo padeginėti ir sprogdinti kiekvieną geto namą. Likę gyvi sukilėliai gynėsi bunkeriuose. Didžiausiame jų buvo maždaug 100 sukilėlių ir sukilimo vadas Mordechajus Anielewiczius. Tie, kurie nežuvo Treblinkos dujų kamerose, žuvo nuo dujų čia. Išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui. Nuo 1943 m. balandžio 19 iki gegužės 15 d. naciai išvežė iš geto dar apie 50 tūkst. pagautų žydų. Gegužės 16 d. keršydamas už sukilimą SS brigados generolas Jürgenas Stroopas įsakė susprogdinti Didžiąją Varšuvos sinagogą. Ir nors pavieniai šūviai gete buvo girdimi dar iki birželio, Varšuvos geto likimas buvo galutinai nuspręstas.

 

Beveik visą Varšuvos geto teritoriją matau pro socialistinės architektūros pasididžiavimo, 1961 m. „broliškomis“ Sovietų Sąjungos ir Lenkijos Liaudies Respublikos darbininkų rankomis pradėto statyti savo šešiolikaaukščio langą. Matau Didžiosios sinagogos vietoje stovintį dangoraižį su gausybe bankų, žydų namų vietoje - net devyniolika tokių pačių šešiolikaaukščių kaip mano, lyg ant kalniuko stovinčius penkiaaukščius, kurių pamatais tapo kažkada čia stovėjusių žydų krautuvėlių, vaistinių, ligoninių griuvėsiai. Griuvėsiai, kurių po karo tiesiog neapsimokėjo išvežti. Matau ant žydų namų pamatų nutiestas gatves, matau parkus ir paminklus. Matau gatvę, virš kurios kabojo tik žydams skirtas tiltas tarp didžiojo ir mažojo geto, kad nebūtų ribojamas „nežydiškos“ Varšuvos eismas. Ir matau, nuolat matau jų veidus. Veidus tų, kurie meldėsi sinagogose, kurie kažkada pirko mėsą, žuvį ir daržoves dabar mano turguje, vaikščiojo ir žaidė su mažais vaikais dabar mano parke, žiūrėjo filmus šalia esančiame kino teatre, į kurį ir aš dažnai nueinu, o netoliese išlikusiame kazino, kuriame dar niekada nebuvau, žaidė azartinius žaidimus. Matau veidus tų, kurie paprasčiausiai čia gyveno, mylėjo, kentėjo ir svajojo, pykosi, taikėsi, meldėsi, juokėsi ir verkė. Veidus tų, kurie iš dabar mano miesto gatvių ir namų išnyko tik todėl, kad buvo žydai.

 

Atrodo, kad apie Varšuvos getą, jo kasdienybę, stebuklingas išsigelbėjimo istorijas, apie rabinus, geto kovotojus, didvyrius ir nusikaltėlius, moteris, vyrus, vaikus, senelius, globos namus, ligonines, geto teatrus ir kabaretus, kavines ir estrados žvaigždes, lenkus, padėjusius žydams ir juos gelbėjusius, lenkus, kurie žydams nepadėjo, jų negelbėjo, o netgi juos įduodavo, taip pat lenkus, kurie apie visa tai žinojo, bet taip ir liko abejingi pasyvūs stebėtojai, žinau kur kas daugiau nei apie Vilniaus ar Kauno, kuriame gimiau ir užaugau, getus. Kodėl, klausiu savęs?

 

Henri Bergsonas sako, kad sąmonė - tai atmintis. Tai yra tai, ką sąmoningai, o kartais nesąmoningai prisimename iš savo patirties - šeimos, mokyklos, muzikos, literatūros, paminklų, mūsų valstybės ar tautos pergalių ir pralaimėjimų. Ką prisimenu aš, kokia yra mano patirtis? Ką prisimena mano artimieji, klausiu savęs, ir kokia yra mano bendraamžių patirtis?

 

Gimiau Kaune, lankiau vadinamąją normalią vidurinę naujame gyvenamajame rajone, o po pietų - muzikos mokyklą. Buvau pirmūnė ir dar spaliukė, pionierė, komjaunuolė. Vasarą važiuodavau su tėvais prie jūros ir pas močiutę į mažą Viekšnių miestelį. Su močiute ir tetomis eidavome aplankyti artimųjų kapų. Mamos broliukai (mirė per karą) ir proseneliai buvo palaidoti senosiose, o senelis - naujosiose kapinėse. Per tas išvykas pirmą kartą pamačiau už naujųjų kapinių tvoros stovinčius, aukštose sausose smilgose paskendusius didžiulius akmenis su kažkokiomis keistomis raidėmis - ornamentais. Buvau dar vaikas - pamenu tą bauginantį ir niūrų vėjyje šnarančių sausų smilgų šnabždesį, - bijojau tų akmenų, o ypač kažkokios nepaaiškinamos nuo jų sklindančios tylos. Bijojau net klausti, ką jie reiškia. Jau žinojau, kad už kapinių tvoros laidoja savižudžius. Močiutė kartą pasakė, kad dar ir nekrikštus. Kas jie tokie, niekas neaiškino, o aš ir neklausdavau, nes jau bėgdavau su kaimo vaikais žaisti slėpynių: „Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką.“ Kas tas žydukas, neklausdavau. Niekas neklausdavo.

 

Mokykloje pamėgau sovietinius filmus apie Antrąjį pasaulinį karą. Žiūrėjau viską, labiausiai žavėjausi Štirlicu. Ir štai kartą pamačiau Michailo Rommo „Paprastąjį fašizmą“.

 

Tada ir sužinojau. O sužinojau ką? Kad buvo Aušvicas. Sužinojau, kiek dujų kamerose žuvo Sovietų Sąjungos, Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Lenkijos ir Čekijos piliečių, kad Aušvicą ir Birkenau išvadavo didvyriškoji Tarybinė Armija.

 

Paskutiniais mokykliniais metais per atostogas dažnai eidavome į turistinius žygius. Pagrindiniai lankytini mažų Lietuvos miestelių objektai visada būdavo knygynas, krautuvė, bažnyčia ir kapinės. Mūsų miesteliuose matėme tik mūsų, katalikų, kapines ir mūsų, katalikų, medines ir mūrines bažnyčias.

 

Studijų metais rūpėjo visai kas kita. Susikūrė Sąjūdis. Pirmą kartą išgirdau apie Sibirą! Tėvas, kuris, kaip ir senelis, buvo politinis kalinys, ištremtas į Sibirą be teisės sugrįžti, tik pasakė: „Nežinojai, tai niekam ir nepasakei.“ Nesmerkiau jo už tai.

 

Studijavau, daug skaičiau (egzistencialistus, Lotynų Amerikos literatūrą, žinoma, ir tai, ką tada skaitė visi - Aitmatovą, Solženicyną ir pan.). Kaip visi bėgiojau į mitingus, nepaisydama dekano draudimų lipdžiau ant sienų atsišaukimus, per blokadą šalau universiteto auditorijose ir skaityklose, gyniau Radijo ir televizijos komitetą, nežiūrėjau burokevičiškos TV, po pučo Maskvoje dalinau sovietinės armijos kareiviams gvazdikus, linkėdama jiems laimingo kelio namo. Leidau vagnorkes Vilniaus kavinėse ir pajūryje, Tauro kalno laiptais (sic!) bėgiojau į džiazo koncertus Profsąjungų rūmuose.

 

Paskutiniaisiais studijų metais pradėjau vaikščioti į ką tik Vilniaus universitete pradėtas skaityti judaizmo istorijos paskaitas. Sužinojau apie Hasmonėjus (Makabėjus), apie karalių Dovydą, Abraomą ir Izaoką. Nieko - apie Lietuvos žydus. Nežinojau, kad Vilniuje ir Kaune, kad Lietuvoje tiek daug ir taip ilgai jų gyventa! Artimieji tikriausiai žinojo. Vėliau mama pasakė: „Nežinojai, tai niekam ir nesakei“...

 

Ir tik kai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Prezidentas lenkė galvą daugiau nei dviem šimtams tūkstančių nužudytų Lietuvos žydų atminti ir prašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė, plėšė (dar nežinojau kaip), manąją istorinę atmintį ištiko šokas.

 

Pasakoju visa tai, kad parodyčiau paprasto, eilinio, vidutinio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos mokinio, kuris mokėsi paprastoje tarybinėje (sąmoningai vartoju tokį terminą) mokykloje, sąmonės formavimosi kelią. Tarp įvairių orveliškų eksperimentų, kuriuos sovietinei valdžiai pavyko atlikti su bendra tautos sąmone, buvo taip pat ir nepaprastai sėkminga individualios atminties operacija.

 

Sovietinė mokykla ją užgrūdino kaip plieną. Mano istorinė atmintis ilgą laiką šventai saugojo (kaip liepė saugoti pionieriaus kaklaraištį man jį užrišęs tada dar pergalingos Tarybinės Armijos kareivis) faktą, kad per Antrąjį pasaulinį karą daugiausiai žuvo Tarybų Sąjungos piliečių. Lietuvoje, Vilniaus apylinkėse, Paneriuose, - taip pat. Užrašas ant senojo paminklo aiškiai bylojo, kad čia, Panerių miške, nuo 1941 m. liepos iki 1944 m. liepos hitlerininkai sušaudė apie 100 tūkstančių „tarybinių piliečių“. Jų lavonus - norėdami paslėpti pėdsakus - nuo 1943 m. hitlerininkai degino. Ilgą laiką mano istorinėje atmintyje nebuvo nė šešėlio minties, kad vaikščiodama po Kauną ir Vilnių, taip pat po visą Lietuvą, vaikštau ne po savižudžių, nekrikštų, o po milžiniškas Lietuvos žydų kapines.

 

Jaučiausi kraupiai. Juk aš - kartojau rusiškai perskaityto Ortegos y Gasseto žodžius - tai aš ir mano aplinka. O aš nesupratau tos savo aplinkos. Teisinausi, kad ne aš viena tokia. Mano klasės draugai, bičiuliai, visi jie taip pat nieko nežino. Priešinausi minčiai, kad esu sovietinio auklėjimo, totalitarinės sistemos, sovietinės ideologijos auka. Tačiau vis dažniau klausiau savęs, tai kaip gi man dabar susieti savo praeitį, savo jau suformuotą istorinę atmintį, su ta tikrąja, o ne įsivaizduojama ar greičiau liepta įsivaizduoti mano tėvynės praeitimi? Buvo sunku pripažinti pačiai sau, kad gyvenau mele. Kaip buvo sunku suprasti tą ne vien artimųjų baimę kalbėti, pasakoti, neužmiršti. Baimę, kuri daugelį, ypač vyresniosios kartos žmonių, kausto dar ir dabar.

 

Vienoje iš šiųmetinės Jeruzalės knygų mugės diskusijų nuskambėjo, o tiksliau, lietuviams tiesiog rėkte buvo išrėktas žodis j'accuse. Viena moteris itin emocingame, netgi isteriškame, bet taip pat ir be galo jaudinančiame pasisakyme nepagailėjo piktų žodžių lietuviams. Nors diskusija vyko anglų kalba ir moteris kalbėjo angliškai, negalėjau atsikratyti minties, kad ji vis dar slapstosi saugioje kalbinėje pusėje. Dieną prieš bendravau su ja ir žinojau, kad ji neužmiršo lietuviškai, kad iš Lietuvos išvažiavo 7-ajame dešimtmetyje, nes ten, kaip sakė, neliko net to pėdsako, kurį mums palieka mūsų artimieji - kapų. Neliko net pelenų - juos išsklaidė „jūsų šiaurės vėjai“. Neliko net prisiminimų. Neliko nieko. Tuščia, sakė.

 

Tai nebuvo vienintelis toks pasisakymas. Net ne vienintelis toks piktas. Bet vienintelis toks emocionalus ir toks skausmingas. Ką jutau, vėliau klausiau savęs? Verčiančią gintis vidinę agresiją? Kaltę? Norą teisintis? Norą ramiai aiškintis, kad lietuvių ir žydų santykiai prieškario, karo ir pokario Lietuvoje buvo kur kas labiau komplikuoti ir ne tokie vienareikšmiai, kaip jai atrodo? Ir kad apskritai viskas buvo ne visai taip, o netgi visai ne taip, kaip ji mano?

 

Visai ne taip... ne visai taip... murmėjau sau po nosimi. O kaip?

 

Buvo ir pikta, ir graudu, ir gėda.

 

Pasaulyje mokslinių leidinių, liudijimų, prisiminimų, kaltinimų, dienoraščių, dokumentų apie Holokaustą (nors šio pirmą kartą 1944 m. pavartoto žodžio pirminė reikšmė neapima įvykio, kurį šiandien taip vadiname) bibliografija jau viršija kelis tūkstančius pozicijų. Po Holokausto į daugelį dalykų pradėta žvelgti kitaip. Holokaustas tapo išeities tašku daugeliui filosofijos, religijos, politikos ir kultūros iš naujo užduodamų klausimų. Tai, kas atsitiko, sakė Karlas Jaspersas, yra perspėjimas, todėl nuodėmė būtų pamiršti įvykius, kurie privalo išlikti mūsų atmintyje.

 

Šiandien nemažai literatūros apie tai, kas, anot Giorgio Agambeno knygos pavadinimo, yra Aušvico likučiai, galima rasti ir Lietuvoje (dažniau bibliotekose, nei knygynuose). Daugelis kraupių faktų (tik ar daugeliui?) yra žinomi. Suprantu, kad tai, apie ką rašau, nėra jokia naujiena. Tačiau žinau savo praeitį. Ir žinau, kad kiekvieną kartą gali atsirasti tas, kuris skaito pirmą kartą.

 

Žinau, kas buvo vadovėliuose, iš kurių mokiausi aš. Todėl susidomėjusi atsiverčiau į rankas patekusį vieną iš dabartinei Lietuvos mokyklai (12 klasei) LR švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduotų istorijos vadovėlių „Lietuva ir pasaulis“. Ir ką gi. Keturių šimtų puslapių vadovėlyje vos trys pastraipos apie žydų naikinimą, o jose apie tai, kad sovietų istoriografija tvirtino, jog naikinant žydus hitlerininkams talkino „lietuviškieji nacionalistai“, bet kad iš esmės tai melas, nes faktai rodo ką kita, ir kad, deja, Lietuvoje atsirado vokiečiams talkinusių žydšaudžių, bet vieni jų buvo visuomenės padugnės, kiti - antisemitinės propagandos apakinti fanatikai.

 

Nustebau. Kaip gi taip? Buvo sunaikinta, kaip rašoma vadovėlyje, apie 200 tūkstančių, maždaug 90 procentų Lietuvos žydų, ir tik tiek? Melas, kad naikinant žydus talkino lietuviškieji nacionalistai, ir ne melas, kad tai buvo visuomenės padugnės ir antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, „atsiradę Lietuvoje“? Kaip ufonautai. Ir viskas, ir nieko daugiau? Tai tokia tiesa apie pogromus, kurių metu „atsiradę“ fanatikai, mušė, tyčiojosi ir žudė žydus? Jie ne lietuviai? Tai tik tiek apie komplikuotus nevienareikšmius lietuvių ir žydų santykius? Ir tik tiek apie šimtametę Lietuvos žydų istoriją?

 

Imu „Vagos“ išleistą „Istorijos žodyną“. Ieškau žodžio „Litvakai“. Litas, „Litbelas“, Litorinos jūra, „Lituanica“, Liubartas Gediminaitis, Liublino unija, po to Liudvikas XII, XIII, XIV, XVI, ir Liuisas Samuelis - Afrikos politikas ir teisininkas, ir Liu Šaoči - Kinijos valstybės veikėjas, Kinijos komunistų partijos teoretikas. Priartėjau iki Liuterio Martyno. Litvakų nėra.

 

Gal bus „Lietuvos žydai“, galvoju? Verčiu žodyno puslapius. Lietuvos centro sąjunga, Lietuvos demokratinė darbo partija, Lietuvos kinas, Lietuvos komunistų partija...

 

Nepasiduodu, ieškau „Holokausto“. Yra. „holokaustas (hebr. auka, sudeginimas), žydų tautos genocidas, vykdytas nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklose. Krematoriumuose buvo sudeginta daugiau kaip 5 mln. žydų“. Iš viso penkios eilutės. Holocenui, poledyniniam laikotarpiui, prasidėjusiam maždaug 8300 m. pr. Kr. ir tebesitęsiančiam iki šiol, skiriama keturiolika eilučių.

 

Dar randu „gaonas, žydų Talmudo akademijų vadovų titulas. Ilgainiui juo pradėti vadinti pasižymėję žydų Talmudo žinovai.“ Tiesa, ieškojau Vilniaus Gaono, bet... Pagaliau! „genocidas (gr. genos - giminė + lot. caedo - žudau), gyventojų grupių naikinimas rasiniais, tautiniais, politiniais ar religiniais motyvais. 1915-1916 Osmanų imperijoje turkai išžudė apie 1,5 mln. armėnų. Vokiečių nacistai II pasaulinio karo metais sunaikino apie 6 mln. žydų (Lietuvoje apie 200 tūkst.).“ Komentuoti nesinori. Viskas, kaip sakoma, juodu ant balto.

 

Ta proga, galvoju, dar paieškosiu armėnų. Na ir randu „armėnų genocidas Turkijoje“ - 39 eilutės. Pala, pala, sakau, jei yra armėnų genocidas Turkijoje, tai gal bus ir „žydų genocidas Lietuvoje“ arba „žydų genocidas Europoje“? Ne...

 

Per pastaruosius metus visuomenei labai pamažu tampant atvira, o valstybei labai lėtai einant prie normalios ir netgi nuobodžios demokratijos, mano požiūris į istoriją ir jos mokymą labai pasikeitė. Nenustoju klausti apie komunizmą, totalitarizmą, apie pavergtą protą ir atmintį, apie mūsų kelią į laisvę, mūsų praradimus ir ne tik mūsų kančias, mūsų sąžinę ir mūsų požiūrį į blogį.

 

Kad išvengtume nesusipratimų, kaip sakydavo Hannah Arendt, noriu priminti, kad gyvenu Lenkijoje, neišanalizavau visų Lietuvos istorijos vadovėlių (paminėtas knygas įsigijau šių metų vasario mėnesį Lietuvos knygynuose), skaitau lietuvišką spaudą, bet ne kasdien, retai klausau Lietuvos radijo laidų, dažniau pažiūriu Lietuvos televiziją. Ir nors seku mokslinę šiam klausimui skirtą literatūrą, skaitau kultūrinę spaudą, o pagrindinis žinių šaltinis ir toliau lieka internetas, tikriausiai daug kas praslydo pro akis. Žinau, mums atrodo, kad per beveik dvidešimt mūsų demokratėjimo metų nemažai nuveikta.

 

Simboliniai gestai, kapinės, lentelės, filmai, parodos, konferencijos, seminarai, knygos. Tik ar tas knygas (išskyrus specialistus ir prijaučiančiuosius) kas nors skaito? O kiek žmonių dalyvavo tose konferencijose? Ar apie tai viešai (net ir iš sakyklų), o ne mokslinių kabinetų tyloje, daug kas diskutavo ir ginčijosi? O gal to ir nereikia? Nes padarėm, ko iš mūsų reikalavo Europos Sąjunga, Izraelis, JAV. (Nors, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, reikia to reikalauti iš savęs, net jeigu to iš mūsų niekas ir nereikalauja.) Tad gal gana muštis į krūtinę, verkti, atgailauti dėl to, ko Lietuvoje neliko? Ne, negana. Nes vis dažniau susiduriu su tuo, kas Lietuvoje po žydų tikrai liko - su antisemitiniais (ir tikrai ne vien visuomenės padugnių skelbiamais) stereotipais.

 

Anksčiau mano aplinkoje antisemitizmo nebuvo. Suprantama, aiškinau pati sau, mano aplinkoje nebuvo ir žydų, neliko net jų egzistencijos pėdsakų. Niekas apie juos nekalbėjo (dėl įvairių priežasčių). Nekalbėjo ir apie antisemitizmo ištakas, kilmę ir jau giliai įaugusias šaknis. Kiekvieną antisemitinį išsišokimą gatvėje, turguje, viešajame transporte, pokalbiuose laikiau gatvės folkloru, nevertu dėmesio ir komentarų.

 

Kad tai ne diskurso marginalijos, supratau pasirodžius užrašams ant sienų, pranešimams apie žydų kapinių niekinimą, aiškiai antisemitinėms publikacijoms spaudoje (netgi kultūriniuose leidiniuose, netgi pasirašytomis savo pavarde), bei, žinoma, komentarams internete. Atvirai antisemitiniame diskurse viskas, kas bloga - tokių straipsnių ar komentarų autorių nuomone, - yra žydai (kitaip manantys ar gyvenantys, kainas padidinusi valdžia, palūkanų reikalaujantys bankai, priešingos futbolo komandos žaidėjai ir sirgaliai, ir netgi - kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų - romai, „azijatai“ ir arabai).

 

Žinoma, lietuviškasis antisemitizmas mažai kuo skiriasi nuo lenkiškojo, prancūziškojo, itališkojo, vokiškojo. Tačiau daug kuo skiriasi Lietuvos visuomenės (taip pat ir Bažnyčios) reagavimas į antisemitizmą nuo kitų Europos valstybių, jų politinio elito ir viešosios nuomonės reakcijos į tokius pačius ar panašius antisemitinius išpuolius. Štai Vokietijoje, Halbės mieste, prieš antisemitinius šūkius skandavusius neofašistus protestavo daugiau nei 8 tūkst. į gatves išėjusių piliečių, kurių priekyje ėjo Brandenburgo žemės ministras pirmininkas. Viename Prancūzijos mieste išniekinus žydų kapines į Eliziejaus laukus išėjo daugiau nei 100 tūkst. tokį elgesį pasmerkusių žmonių su prezidentu priešakyje. Aišku, niekas neįpareigoja mylėti žydų (kad išvengtume nesusipratimų - kaip sakydavo Hannah Arendt). Niekam neatimama teisė kritikuoti Izraelio politikos. Tačiau kiekvieno padoraus ir sąžiningo demokratinės valstybės piliečio, galiausiai krikščionio pareiga yra būti nepakančiam antisemitizmui (pirmiausia savajam), priešintis demoralizuojančiai neapykantai, etinės nesantaikos kurstymui, žmogaus teisių nepaisymui ir galiausiai visam tam, prie ko - ką jau žinome iš mūsų istorijos - veda iš pradžių tik žodinė agresija.

 

Esu giliai įsitikinusi, kad vienas svarbiausių (nors, deja, jau ne pagrindinių) šaltinių formuojantis jauno žmogaus sąmonei ir pilietinei pozicijai yra mokykla. Todėl apie Lietuvos žydus, jų paveldą, lietuvių ir žydų santykius, taip pat apie Holokaustą, jo traumą išgyvenančias jaunąsias žydų kartas, antisemitizmą ir net pačias „nekalčiausias“ jo apraiškas, apie Izraelį, jo susikūrimo priežastis ir galiausiai apie žydus kitose Europos valstybėse bei krikščionybės ir judaizmo santykius kalbėti reikia ne tik uždarose konferencijų salėse ir universitetų auditorijose, ne tik oficialiuose valstybinio lygio susitikimuose ir ne tik keliuose begalinėje informacijos erdvėje paskendusiuose portaluose, bet mokykloje. Šalia turi būti spauda, radijas ir televizija su savo misija, Bažnyčia, artimieji, močiutės (nes tikrai dar prisimena savo kaimynus žydus). Būtini ir susitikimai su dar gyvais išsigelbėjusiais žydais, su jų vaikais ir anūkais, šiandieniniais Izraelio piliečiais, na ir, žinoma, su tais lietuviais, kurių pasiaukojimas ir drąsa leido tiems anūkams gimti. Teisuolio vardo suteikimas lietuviams turėtų būti viešos, žiniasklaidos išsamiai nušviečiamos iškilmės. Be to, jaunimą reikia skatinti šalinti antisemitinius užrašus ir tvarkyti žydų kapines. Pastovios turėtų būti ir kelionės Lietuvos žydų pėdsakais, galbūt išvykos į Aušvicą ir kitas koncentracijos stovyklas.

 

Kitaip tariant, visuomenėje turi vykti diskusija, gal net kasdieninė. Skausminga ir nepatogi, bet išlaisvinanti iš praeities demonų. Diskusija, tarpais patenkanti į aklavietę (kaip jau buvo Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje), kad vėliau taptų normaliu dialogu tarp dabarties ir ateities lietuvių ir žydų, Lietuvos ir Izraelio.

 

Kodėl? Ogi todėl, kad tie, kurie gyveno su mumis ir čia buvo nužudyti, yra ne tik žydų, bet taip pat ir lietuvių trauminė patirtis. Todėl, kad atmintis turi dirbti, o jos darbas - tai susieti vietą su įvykiais ir asmenimis. Todėl, kad pareiga atminti, kaip sakė Paulis Ricoueuras, reiškia ne vien materialų įvykių pėdsakų išsaugojimą, bet taip pat atsakomybės prieš kitus jausmą, o tarp visų, kuriems esame skolingi atmintį, moralinė pirmenybė tenka aukoms. Todėl, kad kaip sakė Emmanuelis Levinas, kalbėjimas ar diskusija yra sveikinimosi su kitu būdas, o sveikintis reiškia jau už jį atsakyti. Todėl, kad anot italų rašytojo Aušvico kalinio Primo Levi, „tai įvyko. Vadinasi, gali įvykti dar kartą.“ Ir todėl, kad po Holokausto viskas įmanoma. Netgi tai neigti (pradedant vyskupu Richardu Williamsonu, Achmadinedžadu ir baigiant vietiniais).

 

Galbūt beviltiška reikalauti iš šiandieninės visuomenės, kad ji suprastų ir diskutuotų apie tai, kas, pasak daugelio, XX amžiaus istorijoje yra taip sunkiai suvokiama ir paaiškinama, po ko, pasak Theodoro Adorno, jau nebegalima parašyti jokio eilėraščio. Tačiau netolerancijos, nacionalizmų, ksenofobijos, na ir galiausiai žmonių naikinimo pavyzdžių per akis. Nors daugiau nei šešiasdešimt metų kaip užkeikimas buvo kartojama „Niekada daugiau“, visa tai pasikartojo Srebrenicoje, Ruandoje, Kambodžoje, Čečėnijoje, Darfūre ir kartojasi toliau.

 

Žinau, daugelis pasakys, kad visa tai jau žinoma, jau ne kartą girdėta, bet, kaip sakė žmonių elgesį gerai pažinojęs Andre Gide'as, kadangi niekas neklauso, reikia kartoti ir kartoti iš naujo.

 

Balandžio 19-oji - Varšuvos geto sukilimo diena. Neseniai miesto valdžios sprendimu į gatvių grindinį buvo įklotos plytos, žyminčios Varšuvos geto teritoriją. Ėjau palei sunkiai įsivaizduojamą geto sieną, vedama vis nutrūkstančios linijos, praeities prisiminimai slopino dabarties vaizdus. Ir vis mačiau kažkokius keistus, didžiulius akmenis su ornamentais, ant akmenų sėdėjo kažkokie žmonės, o ant jų veidų lyg saulės zuikučiai žaidė sausų smilgų šešėliai. „Kostekai, - sakau, - vaidenasi, nuolat matau jų veidus. Gal užpirkti mišias?“ Kostekas šypteli ir sako: „Ne, mišių nereikia. Reikia tik stengtis niekada to nepamiršti ir niekada neleisti pasikartoti dantiškajam pragarui.“ Taip, Kostekai, ir įsigalėti dantiškajai tuštumai.


 

 1 Taip pavadinta žydų prieškarinių fotografijų paroda buvo eskponuojama daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Vilniuje.

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.16 (845), 2009-04-24

Versija spausdinimui

Komentarai

Sergejus Kanovicius, 2009-10-24 19:19

Nuosirdziai dekoju Autorei. Tikiuosi, kad Jusu balsa isgirs tie, kurie musu vaiku istorine savimone daro skurdzia, tokia skurdzia, kokie yra vargani, sterilus istorijos vadoveliai.

Raimondas, 2009-07-09 07:28

Alytaus, kur sušaudyta apie 60 tūkstančių žydų, valdžioms jau daugel metų nerūpi griūvanti graži Sinagoga. Išasfaltuoja keliuką, prirašo daug gražių žodelių apie europaramas, ir savo pastangas šalia lentose, o jei paklaustum apie buvusius žydų maldos namus, rastų aibes pasiteisinimų, ką myktų, tarsi tai ne mūsų, jų, atsakingų asmenų reikalas, o tų, anų - pačių, seniai dausosna iškeliavusiųjų...

jonas, 2009-06-24 16:08

belieka tik prisideti prie dekojanciu. tikrai puiku.

bite, 2009-05-03 15:52

Taip, is tikruju puikus straipsnis. Labai aciu.

Birute, 2009-04-29 11:32

Puikus straipsnis. Aciu autorei.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti