De jure ir de facto - dvi teisinės ir diplomatinės situacijos, kurios traktuojamos kaip priešingybės. Tačiau būtent tokia dichotomija ateina į galvą susimąsčius apie šio straipsnio iškilųjį objektą - muzikologą Joną Vytautą Bruverį, jo įvairiapusišką veiklą ir asmenybę. Jau įprastas su šiuo pedagogu siejamas epitetas „profesorius“, nors atrodo savaime suprantamas ir natūraliai tinkantis, de jure nėra įteisintas. Dėl besikeičiančių sistemų, reikalavimų ir nuostatų (o gal retkarčiais ir dėl visiems žinomo muzikologo kuklumo) Jonas Bruveris tebėra LMTA docentas. Bet, matyt, daug prasmingiau, kai žmonės patys pasirenka tokį pagarbų kreipinį, suprasdami sutikę neeilinę asmenybę.

Sukaktys visada paskatina stabtelti, pamąstyti ir įvertinti, tad šiuo atveju iškyla ir daugiau Jonui Bruveriui apibūdinti tinkamų epitetų: eruditas, ištikimas amžinųjų vertybių sergėtojas, estetas, mokytojas, autoritetas, inteligentas. Ir tie, kurie gerai pažįsta muzikologą, skaitydami šiuos apibūdinimus, matyt, kiekvienam iš jų randa savą vaizdinio atitikmenį.

Per ilgus darbo metus J. Bruverio darbai pelnė pripažinimą. Bene svariausias - Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2006 m.) už monografiją „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“. Be to, išleista jo apybraiža apie M.K. Čiurlionį, sudarytos knygos „Čiurlioniui - 100“, „Kiprui Petrauskui - 100“ ir „Birutė Almonaitytė“. Muzikologas žinomas ir tarptautinei muzikų bendruomenei, nes nuolatos dalyvauja mokslinėse konferencijose, dėstė Bratislavos universitete (1981-1984 m.), yra kviečiamas bendradarbiauti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslo leidinių redakcinėse komisijose. Gerai mokėdamas kelias užsienio kalbas, Jonas Bruveris aktyviai dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, konferencijose vykstančiose diskusijose, puikiai reprezentuodamas Lietuvos muzikologiją.

Autoritetą muzikologas yra įgijęs ir akademijos bendruomenėje. Ji išreiškė savo pripažinimą ir pasitikėjimą nuolatos rinkdama Joną Bruverį LMTA Senato nariu, o 1993-1999 m. jam buvo patikėtos Senato pirmininko pareigos. Muzikologas taip pat yra ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos narys. Kaip dar vieną iš pasitikėjimo ženklų galime traktuoti ir Jono Bruverio paskyrimą dirbti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriumi (1992-1996 m.).

Jono Bruverio veikla muzikologijos baruose stebina savo universalumu, o peržvelgus nuveiktus darbus turinio aspektu - interesų gausa. Muzikologo universalumas pasireiškia gebėjimu puikiai ir atsakingai atlikti labai įvairius jam patikėtus darbus. Jo monografija, sudarytos knygos, straipsniai, recenzijos (tiek solidžiuose mokslo žurnaluose, tiek periodikoje) stebina fundamentalumu, faktų gausa, itin plačia istorinio ir kultūrinio konteksto samprata, įžvalgumu, gausiai pateikiamais argumentais ir itin išraiškinga kalba. Skaitydamas viešas paskaitas ar vesdamas teminius koncertus žavi iškalba, žiniomis ir imponuojančia laikysena scenoje. Atlikdamas vertintojo funkcijas, recenzuodamas ar oponuodamas - dar ir objektyvumu, gebėjimu labai argumentuotai pateikti taiklias pastabas, jas dažnai išsakant labiau patariamuoju, nei teisiamuoju tonu. Dirbdamas pedagoginį darbą - tolerancija, geranoriškumu ir kantrybe. Išskirtinėmis Jono Bruverio savybėmis, dominuojančiomis visoje profesinėje jo veikloje, įvardyčiau erudiciją, atsakomybę ir kruopštumą. Skaitytojus, klausytojus, kolegas ir studentus stebina itin gilus istorijos, filosofijos, muzikos, literatūros ir kt. išmanymas, kartu labai atsakingas bei kruopštus faktų pasitelkimas ir nagrinėjimas.

Bandant apibrėžti muzikologo interesų ratą, vėlgi iškyla labai platus Jono Bruverio tyrimų laukas, į kurį patenka M.K. Čiurlionis, Lietuvos opera, Lietuvos muzika apskritai, Lietuvos kultūros istorija, muzikos estetika ir netgi šiuolaikinės muzikos aktualijos. Nuolatinis muzikologo bendradarbiavimas su dainininkais, domėjimasis opera, patirtis, įgyta dirbant LNOBT Literatūros skyriaus redaktoriumi, pelnė pripažinimą ir leidžia Joną Bruverį laikyti vienu autoritetingiausių operos vertintojų Lietuvoje. Reikia pasidžiaugti, kad didelė šios srities žinių dalis įgavo spausdintą, visiems prieinamą pavidalą - po ilgo ir sudėtingo darbo proceso, trukusio apie dešimtį metų, skaitytoją pasiekė jau minėta mūsų muzikologijoje analogų neturinti monografija.

Labai svarbus šio pedagogo vaidmuo auklėjant jaunąją Lietuvos muzikų kartą. Jis nuosekliai, metai iš metų skiepija pagarbą amžinosioms vertybėms ir istorijai, ugdo meninį skonį, aktyviai priešindamasis kičo ir nemokšiškumo („liumpenų skoniui“) skverbimuisi į kultūrą. Gausiais pavyzdžiais (kad ir jau klasika tapęs „gėlytės ant puodelio“ pavyzdys, išaiškinantis estetinio vertinimo reikšmę), vaizdingais palyginimais ir pamokomomis istorijomis dėstytojas, be abejonės, veikia studentų mąstymą, besiformuojančią pasaulėžiūrą. Per lygiai keturiasdešimt pedagoginio darbo LMTA metų Jonas Bruveris šiuo „estetiškumo virusu“ užkrėtė kelias muzikologų, kompozitorių ir atlikėjų kartas.

Daugelis bent kiek su juo bendravusiųjų pritartų teiginiui, kad Jonas Bruveris yra itin aukštos vidinės kultūros žmogus. Muzikologas pasakytų, „kad kultūra arba yra, arba jos iš vis nėra“, tačiau šiuo atveju suvokiame tos būties gradavimo būtinumą. Augęs patriotiškai nusiteikusioje šeimoje (Joniškio rajone), mokytas dar tarpukario Lietuvos laikų mokytojų, muzikologas įgavo tvirtus vertybinius pagrindus, kuriuos atkakliai gina, saugo ir puoselėja. Visa Jono Bruverio veikla alsuoja pagarba - istorijai, vertybėms ir žmogui. Žmogui, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso ar amžiaus, ir to ženklų randame visur. Tai atsispindi ir monografijoje, kur išvardijami ne tik operos meno kūrėjai (dainininkai, dirigentai, režisieriai ir kt.), bet ir personalo darbuotojai. O pagarbus dėstytojo kreipinys „kolega“ priverčia suglumti ne vieną LMTA pirmakursį.

Be abejonės, muzikologas Jonas Bruveris yra vienas iš tų iškilių pedagogų, kurie puoselėja tikrąją universitetinę dvasią, skatina kolegas pasitempti, nuolatos tobulėti, o studentams atveria plačius žinių klodus ir pažinimo džiaugsmą. Jis nusipelnė pačių gražiausių žodžių, šilčiausių vertinimų, nuoširdžiausių sveikinimų ir linkėjimų. Tad belieka pradėti - linkime ilgų ir kūrybingų metų!

„7 meno dienos“ Nr.10 (839), 2009-03-13