Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Kita fotografija ir fluxus dvasia vienoje smėlio dėžėje


Roko Pralgausko fotografijų (ir Jono Lozuraičio) paroda Vilniaus fotografijos galerijoje


Jolanta Marcišauskytė

Share |
Rokas Pralgauskas. „Aš pas pusbrolį vonioj“. 2004-2005 m.
Keistoka dviese rengti parodą ir vienam iš autorių pasislėpti. Nejučiom iškyla asociacijos su dviem prisižaidusiais vaikais, iš kurių vienas nori pabėgti nuo bausmės. Ar nuo dėmesio. (O gal slapstytis yra fluxus filosofijos dalis? Panašiai Jurgis Mačiūnas elgėsi.)

Rokas Pralgauskas (kita fotografija) ir Jonas Lozuraitis (fluxus) - jaunosios kartos menininkai, regis, ypač mėgstantys žaisti. To rezultatas - paroda, į kurią patekęs suvoki, kad tai eksperimentas, „smėlio dėžė“, virsmo, idėjų gniutulas, kuris nėra pribloškiantis darbų gausa ir originalumu, bet vis dėlto labai įdomus.Kuo įdomus? Pradėkime paprastai: užlipi į salę laiptais, ir priešais tavo akis pūpso kartono dėžių krūva ir burbulinių pakuočių išnaros. Ant dėžių žymekliu pakeverzota „Tiesiai iš Berlyno“. Sukau galvą, ką tos dėžės veikia parodoje, kol sužinojau, kad tai Pralgausko darbų pakuotės. Nuotraukos jose atkeliavo iš Berlyno galerijos į Vilnių. Už dėžių krūvos matai stovinčias kopėčias, dėl kurių pasijunti kiek nejaukiai, mat pradedi galvoti, kad gal darbų ekspozicija dar teberengiama ir geriau čia nesipainioti. Ant jų padėtas tuščias plastikinis buteliukas su ŠMC etikete. Sunku suprasti, kokio konceptualumo gėrimas jame buvo. Matyt, iš Lozuraičio „smėlio dėžės“ paimtas. Už šio konceptualaus „šiukšlynėlio“ matome kreivai sukabintų, vizualiai vienas ant kito lipančių, besiropščiančių, besislepiančių, ant sintetinės drobės spausdintų fotografijų būrelį. Įvairuoja jų siužetai, personažai, vietos, kompozicija, spalvos.

Ištisas kreivas, pulsuojantis margumynas. Vis dėlto didžiausią dalį sudaro fotografijos, kuriose užfiksuotos sentimentalokos, erotizuotos, naivokos, kai kur kiek dirbtinės scenelės („Gražios mūsų kojos“, „Our beutifull legs“; „Bučinio preliudija“, „Prelude to a kiss“; „Vaikino su armonika laukiant“, „Waiting for the guy with armonica“; „Gimtadienis. Jai jau 21-eri“, „Birthday. She is 21 now“). Tai panašu į socialinę fotografiją: fiksuojamos buities, veiksmo nuoplaišos ir žmonių, daugiausia moterų, kūno fragmentai (autorius mėgsta fragmentinę kompoziciją). Pasak fotografo, tai laukiančių, kol jų vyručiai sugrįš iš savo žygių, mergelių galerija. Tačiau nesistengiama išryškinti mergelių charakterio, individualumo. Kai kurios nuotraukos, mano manymu, vizualiai yra nebylios, jas įprasmina tik žymekliu prirašyti pavadinimai ar pats pateikimas. Regis, nieko ypatingo. Tačiau autoriaus koziris - tai, kas fotografijoje yra vadinama broku ir laikoma pagrindiniais baigiamųjų darbų išraiškos būdais. Tai montažas, nešvari matrica, „išplaukęs“ vaizdas, susiliejusios spalvos ir kontūrai, spalvotos fotografijos derinimas su nespalvota, - visa, kas neatitinka tradicinės fotografijos. Gaunamas intymumo, reikšmingo atsitiktinumo įspūdis, pateisinantis banaloką siužetą.

Kitoje Pralgauskui „priklausančioje“ sienoje vaizdais mėginama pasakoti vienos iš laukiančių mergelių - Julijos istorija. Norintys gali sužinoti tą istoriją ne tik iš nuotraukų - autoriaus internetinėje svetainėje yra virtuali knygutė. Tiksliau, iš nuotraukų jos nelabai išeina suprasti. Mat fotografijos, deja, vizualiai ir emociškai yra nebyliausios, keliančios mažiausiai interpretacijų visoje ekspozicijoje. Tiesiog skirtingose vietose fotografuojama ta pati mergina. Nei nuotraukos, nei mergina jose nėra įdomios, paveikios. Padvelkia salsvu sentimentalumu, romantika. Julijos fotografijų serijai reikia tekstinių komentarų, kurie, beje, yra, tik nebuvo eksponuoti.

Dabar apie kitą, besislapstantį parodos autorių. Koks čia Lozuraičio vaidmuo? Ogi prajudintojo, vandens drumstėjo, fliuksinės atmosferos sudarytojo. Tai jo darbelis yra vienos iš galerijos sienų pavertimas menu. Lozuraitis į sienoje esančią nišą įgrūda senus, skaičiavimui skirtus „skaitliukus“ ir apačioje prirašo kreida, esą tai „Window“. Suprask, kaip nori: tai „Microsoft window“ ar „langas į skaitliukų pasaulį“? Pasilinksmino prirašinėjęs ant plytų užrašų „Plyta“; „Tai tikra plyta“; „Čia gyvena Nafanija“. Iki vasario 20 dienos - tai žaismingiausia ir linksmiausia siena visoje galerijoje. Ir dar: ant sienos kabo susenusi, tuščia drobė, užtraukta ant porėmio, ji turbūt apsimetinėja Pralgausko fotografija. Taigi parodoje dalyvauja du ryškūs, vienas kitą papildantys veikėjai: Pralgausko fotografijos ir Lozuraičio atmosfera. Kadangi abu menininkai yra jauni, užsiimantys ir muzika (per parodos atidarymą sugrojo kelias džiazo improvizacijas), ieškantys savo „arkliukų“, parodą priimu kaip pažaidimą bei eksperimentą ir laukiu geresnių. Mat jau yra buvę šiukšlynėlių parodose, o kai kurios nuotraukos ne geresnės nei akademijos studentų darbai per peržiūras. Žinoma, reikia prisiminti, kad fotografas mokėsi pats ir nuosavos meninės kalbos dar tik ieško. (Tikiuosi, po jo nuotraukomis pakabinta senovinė rašymui skirta lentelė nereiškia, kad menininkas nori pažymio?). Tačiau apskritai esu linkusi manyti, kad čia nemažai naujovių žadanti pradžia. Beje, išeinantiems iš parodos į akis krinta ant sienos priklijuotas tuščias popieriaus lapas, šalia kurio prikabinta raudona bokso pirštinė. Joje pamerkta medžiaginė rožė. Nors fluxus daiktai beveik visada reiškia tik juos pačius, vis dėlto nesulaikau galvoje kirbančios minties apie tai, kad veikiausiai tai - originali atsiliepimų knyga. Patiko paroda - šaunumėlis, pasidovanok sau rožę. Nepatiko - pats kaltas, vožk sau per galvą bokso pirštine. Deja, rožės nedrįsau pasidovanoti.

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13

Versija spausdinimui

Komentarai

menotyrininkas, 2009-02-28 15:44

tekstas atrodo kaip tetos pabumbėjimas, nors autorės pavardė negirdėta, tai turbūt dar jauna kritikė. nuoširdus patarimas: jei kritikuoti, tai rašyti konstruktyviau ir su aiškesne ironija. daugiau drąsos.

siena, 2009-02-17 19:12

tikrai neslepe, jis nesislepe ir siuntinedamas atvirutes policijai su savimi vis kitoje pasaulio vietoje kas kelias savaites

Plyta, 2009-02-17 16:53

Bet savo dalyvavimo kaip fakto jis neslepe.

siena, 2009-02-17 10:18

Recenzija ištikrųjų smagi, tik mačiūnas slapstytis mėgo. Kad ir AG galerijoj, kuomet susirinkę svečiai negalėjo į ją patekti dėl užrakintų durų, o viduj jau sklido pasirodymo garsai. Arba jau salėje esantiems svečiams nusilenkęs, juos ten paliko porai valandų, kol įsiutę visi išsiskirstė

Plyta, 2009-02-16 21:18

Smagi recenzija, tikrai. Tik Maciunas kiek teko dometis lyg ir nelabai slapstesi.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti