Šv. Jonų gatvės galerijoje regime ne pirmą įdomią vyresniosios kartos atstovų kūrybos parodą. Matėme Vaclovo Krutinio, Broniaus Leonavičiaus kūrinius, o šiuo metu galerijoje eksponuojama gana išsami Šarūno Šimulyno (1939-1999) kūrybos retrospektyva. Pirmose dviejose minėtose retrospektyvose į parodų visumą gana įdomiai buvo integruota dokumentinė medžiaga - kūrinių fotografijos.

Vienas sėkmingiausių segmentų, puikiai papildantis šią ekspoziciją, - dokumentinis filmas, kuriame užfiksuotas pokalbis su dailininku, fotografijos, kūriniai. Pokalbyje subtiliai išryškėja savotiškas jo kūrybinės aplinkos skerspjūvis, atsiskleidžia dailininko mąstysena, požiūris į kūrybą ir kolegas dailininkus. Taip pat pristatomas solidus kūrybos albumas. Toks netikėtas daugiaformatiškumas man, kaip jaunesniosios kartos žiūrovui, atrodo patrauklus ir viliojantis gilyn į parodą.

Pasižiūrėjęs filmą ir parodą matai kitaip - sumažėja atstumas, kūriniai atrodo gerokai kameriškesni, gana stiprus formalistinis pradas, būdingas beveik visų Šimulyno amžininkų ir jo paties darbuose, kiek sušvelnėja ir įgauna psichologinių atspalvių. Atrodo, tarsi pats autorius yra čia pat ir bet kada panorėjęs gali jo ko nors paklausti.

Parodoje regime dailininko skulptūros ir tapybos darbus, taigi ne visą jo kūrybos skalę. Nors 1965 m. Šarūnas Šimulynas baigė grafikos specialybę, sugebėjo įsitvirtinti ir kaip savitas skulptorius, tapytojas (priklausė ir monumentaliosios dailės, ir skulptūros sekcijoms), poetas, rašytojas. Kaip ir kai kurie gabesnieji jo kolegos amžininkai, stengėsi laužyti dirbtinai primetamus „kanonus“ - dabar keistokai atrodantį, bet tais laikais buvusį taisykle - griežtą parodinį skirstymą į specialybines sekcijas ir iš to plaukiantį ideologizavimą arba tiesiog siaurą požiūrį. Kita vertus, turbūt svarbu ir tai, kad kanonai laužyti ne dėl paties laužymo, bet natūraliai kuriant ir siekiant kūrybinės išraiškos laisvės, galimybės kurti taip, kaip kužda nuojauta, intuicija, širdis, o ne koks nors šalia stovintis viršininkas. Dabar kūrybinė laisvė tarsi yra savaime suprantama, netgi tapusi nuvalkiota kliše.Kita vertus, dažnai, žiūrint į dabartinius „sukuruotus“ ar „suvadybintus“ menininkus, pakliuvusius tarp niveliuojančių institucijų girnapusių, tie patys univer salūs klausimai iškyla ir vėl, tik kiek modifikuotu pavidalu.

Parodoje puikiai atsiskleidžia kamerinės Šarūno Šimulyno skulptūros savitumas, netgi savotiškas manieringumas, kuris šiuo atveju (galbūt vėl padėjo filmas) nekrenta į akis, bet kreipia labiau prie tam tikro laiko dvasios, stiliaus, būdingo daugeliui Šimulyno amžininkų, kolegų, kūrusių 7-9-uoju dešimtmečiais. Šiuo aspektu įdomi menininko tapyba, kuri mano akį patraukė labiau nei skulptūra. Galbūt taip atsitiko todėl, kad skulptūra yra kiek formalesnė, o tapyba glaudžiau susijusi su nuoširdesniais išgyvenimais, emocijomis.

Tapybos darbuose, bent man, keistai atgyja minėtų dešimtmečių plastinis, specifinis dekoratyvus mąstymas, savotiška to laikotarpio maniera. Galime atrasti sąsajų kad ir su Leonardo Tuleikio, Vinco Kisarausko tapyba. Net „Biologinis“ tapybos darbų ciklas, inspiruotas mikrobiologijos (artimas optiniam menui požiūris), yra savito stiliaus, būdingo 7-8-ojo XX a. dešimtmečių lietuvių tapybai ar taikomajai dailei.

Tačiau manieringumo sąvoką šiuo atveju vartoju jokiu būdu ne neigiama prasme. Kūriniai, nepaisant tam tikro specifinio dekoratyvumo, yra spalviškai ir konceptualiai saviti - šimulyniški. Juose dera būdinga tam metui spalvinė gama, plastiniai sprendimai (tam tikro savo laiko antspaudo turbūt niekas negali išvengti) ir savita švelni ironija (pvz., „Bakalauras“, 1970, „Mano šuo“, 1983, „Dviejų balionų portretas, atminčiai“, 1992), sakyčiau, nesumeluotas (jei sumeluotas, tai taip, kad nesugebėjau to melo įžvelgti) pasaulio matymas.

Papildoma dimensija atsiskleidžia pavarčius Šarūno Šimulyno kūrybos albumą, laiko dvasia tapyboje atsiskleidžia dar kitu kampu: kai kuriuose darbuose galima įžiūrėti ir Davidą Hockney'ų (pvz., „Mėlyname peizaže“, 1969), universalesnį tam laikui plastinį mąstymą.

Trumpiau kalbant, paroda ne tik įdomi ir primenanti dar vieną iškilią mūsų dailės asmenybę, bet ir daugiasluoksnė, taigi ne sausa.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13