Tų interpretacijų mūsų teatruose per pastaruosius dešimtmečius buvo daug. Ir kiekviena jų būdavo dažniausiai susijusi su novatorišku scenografiniu sprendimu. Garsiausi lietuvių ir kviestiniai teatro dailininkai (Sergejus Barchinas, Nadežda Gultiajeva, Jonas Arčikauskas, Adomas Jacovskis), pasitelkę įvairių A. Čechovo pjesių scenovaizdžius, kūrė turiningas savo biografijas ir viso mūsų teatro istoriją. Šiuo atveju, anot spektaklio programėlės, sceninio sprendimo sukūrimo nuopelnas priskiriamas teatro pastatyminėje dalyje triūsiančiam Valentinui Tudorakei. Ką tai reiškia? Kad R. Tumino sumanyme scenovaizdis nėra svarus prasmės nešėjas? Ar kad režisūra šiuo atveju (kas dažnai pasitaiko) įsiterpė ir į teatro dailininko dirbtuvę?

Šiaip jau specifinė Mažojo teatro scenos erdvė, paveldėta iš „Rūtos" draugijos istorinės būstinės, nėra lengvai įkandamas riešutėlis. Jos stulpai ir arkos, bendras salės ir scenos stiklinis skliautas, į salę įsiterpusi sceninė aištelė ir žiūrovinės dalies amfiteatras neišvengiamai diktuoja žaidimo taisykles, būdingas koncertinei erdvei, iš dalies netgi cirkui. Bet šiuo atveju režisierius pasielgia radikaliai. Įprastinę šios pjesės „geografinę orientaciją" jis pakeičia į priešingą. Publikai čia skiriama vyksmo fono (pagal pjesę - ežero, kurio fone vyksta Treplevo ir Zarečnajos spektaklis) pozicija. Pačiam pjesėje aprašytam „teatrui teatre" su užkulisiais yra skirta siaura avanscenos juosta. Tokiu būdu visa scenos erdvė su visais „Žuvėdros" personažais tampa tarsi Treplevo pjesės apie „liūtus ir kurapkas" praplėtimu ir tęsiniu.

Atkreipkime dėmesį į tai, kaip šioje erdvėje gyvuoja ir juda R. Tumino diriguojami „Žuvėdros" personažai: tai anaiptol nėra buitinio-psichologinio teatro personažų elgsena. Hiperteatralizuota scenos erdvė diktuoja tokį pat hiperteatrališkų vidinių motyvų inspiruotą personažų gyvenseną.

Labai svarbus akcentas yra paslaptingi vartai scenos šone, panašūs lyg į klojimo, lyg į rojaus ar pragaro vartus. Per šiuos vartus kaip iš nežinios, rituališka, euforiška eisena pirmąkart pasirodo spektaklio personažai. Per šituos vartus, kaip į paslaptingą šviesą skleidžiančią nežinią, jie visi ir iškeliauja. Vartai - kaip laiko, likimo simbolis, svarbus scenografijos ir sceninio sprendimo akcentas, suteikiantis šiam spektakliui prasminį misterijos atspalvį.

Kaip visiškas paradoksas čia atrodo scenoje šalia „amžinybės vartų" įtaisytas koncertinis fortepijonas. Geranoris žiūrovas galėtų tai pateisinti: atseit, egzaltuotoji Arkadina savo genialiojo meilužio Trigorino garbei galėtų įtaisyti ne tik „fortepijoną krūmuose", bet ir visą simfoninį orkestrą, jei tik įstengtų. Bet šiuo atveju fortepijonas (jeigu jis tikrai nėra scenoje atsitiktinai pamirštas kito renginio atributas) suteikia scenovaizdžiui papildomos ironijos, o Trigorino vaidmens atlikėjui - galimybę pademonstruoti savo sugebėjimus muzikuoti.

Šios „Žuvėdros" pradinė personažų defiliada yra tarsi R. Tumino „firminis ženklas", tam tikromis modifikacijomis pasikartojantis skirtinguose jo pastatymuose, suteikiantis reginiui labai svarbią misterinę gaidą. Todėl ir tolesnis vyksmas suvokiamas kaip metafizinis, besirutuliojantis metafizinėje erdvėje, bet pagrįstas tokiu realizmo grynuoliu, kokia yra A. Čechovo „Žuvėdra".

Tas kūrybinis rakursas, iš kurio R. Tuminas žvelgia į „Žuvėdrą", suteikia malonių akimirkų ir struktūruojant pjesę. Ryškiai matyti, kad pjesės personažai tarsi suskirstyti poromis į antipodus, tezes ir antitezes: šviesioji Nina Zarečnaja - juodoji Maša; ambicijų pritvinkusi Arkadina - ir romantizmo parodija Polina; elito genijus Trigorinas ir džiūgaujantis chamas Šamrajevas; akimirką talentu suspindęs Treplevas ir be aistros paliegęs Sorinas. Nuošalėje lieka tik ciniškasis ginekologas Dornas ir skurdusis mokytojas Medvedenka, bet pratęsiant šį vaidmenų dualizmo principą galima būtų ir šiuos vaidmenis įgyvendinti ne taip standartiškai.

Čechovo „Žuvėdroje" užkoduota daugybė tokių dalykų, įsigilinus suteikia vis naujų sceninių atradimų ir kūrybos džiaugsmų. Toks yra ir paskutinis pjesės veiksmas, savo funkcija primenantis kurio nors amerikietiškojo filmo (pvz., George'o Lucaso „Amerikietiškų grafitų") finalinį titrą: štai prabėgo tiek ir tiek metų, mūsų herojai nugyveno tokį gyvenimą ir tapo štai tokie... Tikėtina, kad šią pjesės dalį daugelis režisierių būtų apskritai iškupiūravę, jei ne garsusis Ninos monologas apie „tikėjimą ir kryžių", ir ne Treplevo finalinė savižudybė. Šioje
„Žuvėdroje" režisierius nusprendžia paskutinį veiksmą taip ir spręsti - kaip finalinį titrą, t.y. grynosios sceninės literatūros pavidalu. Ir ką tai duoda? Deja, ne itin ką. Jaunų, stereotipų dar nesugadintų aktorių sceninis instinktas vis dėlto pastūmėja juos „čechoviškų" štampų link. Garsusis Ninos monologas „Aš - žuvėdra..." taip ir lieka „manifestinio monologo apie nelemtą aktoriaus dalią" atmaina. Tačiau ta žuvėdra, kuri yra šiame spektaklyje, t.y. sulamdyta ir jau pradėjusi irti maita dvokiančioje medžiotojo kuprinėje, reikalauja ir kitokio finalo, ir kitokios šio monologo prasmės, tarsi būtų kalbama apie nušautą žvirblį ar sutraiškytą peteliškę.

Kas yra žmogaus gyvenimas - jo akistatos su likimo kosminėmis jėgomis tragedija ar tik dar vienas siužetas iš ciniko beletristo užrašų knygutės? Taip ir knieti prisiminti Ingmarą Bergmaną ir jo samprotavimus apie kūrėjo „žmogėdriškumą"... Šia prasme A. Čechovas nė kiek nenusileidžia I. Bergmanui.

Tad kokį teatrą išpažįsta R. Tuminas, pateikiantis publikai tokią keistą „Žuvėdros" versiją? Šis režisierius jau yra įsitvirtinęs mūsų teatro panoramoje kaip viena iš viršūnių, jo kūrybos kelias neabejotinai turi savo logiką, ir pastarąjį jo sceninį poelgį vargu ar galima taip kategoriškai nurašyti į sceninių nesusipratimų kategoriją. Jis nėra iš tų režisierių, kurie tiražuoja savo pastatymus, tad yra pagrindo manyti (deja, neteko būti liudininku), kad pastaroji „Žuvėdra" nėra jo 2001 m. Škotijoje, Dundee teatre, statyto spektaklio atkartojimas. Prielaidai pagrįsti palygintume kad ir dvi jo įgyvendintas kardinaliai skirtingas A. Čechovo „Trijų seserų" versijas - 2000 m. Islandijoje, Reikjaviko teatre, ir 2005 m. Vilniaus mažajame.

Yra pagrindo manyti, kad ir čia jis ištikimas psichologiniam - fizinio veiksmo - metaforiškajam teatrui, kurį su skirtingais minėtų elementų prioritetais išpažįsta dauguma iškilių jo kartos Lietuvos teatro režisierių. Tai toks teatras, kurį prieš tai išpažino minėtieji Anatolijus Efrosas ir Otomaras Krejča, kurį

būtent iš jų paveldėjo ir mūsų aukštoji teatrinė mintis, tą paveldėjimą ne itin suvokdama ir dar deramai neįsisąmoninusi ir neįvertinusi. Tai - teatras, kuris šiuo metu, kaip matome, nėra laisvai konvertuojama dvasinė valiuta. Nūdienos teatrinėje rinkoje tai netgi prekė be „barkodo".

Rimas Tuminas, regis, „emigravo" į iš Vilniaus Mažojo į Maskvos Vachtangovo teatrą, tarsi ieškodamas palankesnės erdvės ir dirvos savo išpažįstamam teatrui. Netenka abejoti, kad ten jis susidūrė su „laisvosios rinkos grimasomis", o ne giminingomis jo sielai teatrinėmis tradicijomis. Todėl ir gimsta prielaida, kad teatro, kurį R. Tuminas deklaruoja „Žuvėdros" pastatyme, idėja gyvuoja tik kažkur danguje virš Baltarusijos, kai jos išpažinėjas skrenda lėktuvu iš vieno savo teatro į kitą.

Ir būtent iš to susidūrimo su šiuolaikinės Rusijos ir specifinėmis Maskvos teatrinėmis realijomis, regis, ir gimė tas režisieriaus kūrybinis įkarštis, pagimdęs tokią neįprastą, išoriškai nešiuolaikišką ir kartu tokią daugiaprasmę „Žuvėdros" versiją. Deja, šią aistros pritvinkusią interpretaciją jis ėmėsi įgyvendinti su jaunais aktoriais, dėl kūrybinės patirties trūkumo disponuojančiais, švelniai tariant, ribotomis interpretacinėmis galimybės. Bet, kita vertus, vargu ar tokią versiją jis sugebėtų įgyvendinti su „senąja gvardija" - dėl tų pačių jau minėtų „čechoviškų" sceninių tradicijų...

...Šioje vietoje, deja, tenka sustoti, nors spektaklio įspūdis vis dar gundo rašyti, ir neišnyksta jausmas, kad dar daug kas neišsakyta. Priežastis, matyt, yra ta, kad rašantysis išpažįsta teatrą, kuris yra giminingas „Žuvėdroje" deklaruojamam R. Tumino teatrui.

Bet kuriuo atveju šis teatras, jo personažų išgyvenamos sielos dramos, tragedijos ir krizės kai kam yra gerokai suprantamesnės ir artimesnės nei sočiosios tautos dalies virškinimo problemos, kurių kaip panacėjos dabar ieškoma ir televizijos serialuose, ir teatrų scenose.

Manyčiau, kad ir A.Čechovo „Žuvėdroje“ neįmanoma to įžvelgti prie bet kurių interpretacijų.

*  *  *

Pabaiga. Pradžia Nr. 4

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06