Mažakalbis svajotojas Vytautas Šerys dažnai mėgo kartoti: „Nelaikau savęs menininku." Tokia kūrėjo pozicija man visada atrodė kiek neįtikėtina ir žaismingai autoironiška, ypač turint galvoje, kad Šerys - talentingas skulptorius, tapytojas, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, kūrė eiles, dėstė studentams. Gal dėl to eidama iš V. Šerio parodos prisiminiau draugo pasakytą mintį: „Mokėjimas džiugiai stebėtis vyksmu - didžiausia meistrystė." To Šerio darbuose radau su kaupu.

Vos įžengus į parodos erdvę mane papirko kūrinių kokybės, paveikumo ir nuoširdumo mišinys. Netikėtai suerzino tik tai, kad kūriniai įstiklinti. Įprasta, kad stiklas piešiniams ant popieriaus yra privalomas dalykas, o žiūrovas išmokytas stiklo ne(pa)stebėti. Tačiau šį kartą stiklas kaip svetimkūnis kybojo tarp manęs ir piešinių, perskirdamas ir vis nesėkmingai bandydamas (su)valdyti gyvus pulsuojančius darbus.

Bet piešinių jėga veržte veržiasi pro stiklus, pulsuoja, rangosi linijų tinkleliais, dunkso spalvinėmis dėmėmis atverdama smigų autoriaus įsistebeilijimą į pasaulio šėlsmą. Atidžiai išjausti, išstebėti darbai nepasakoja amžių legendų, nesistengia palengvinti žiūrėtojo suvokimo pasiūlydami lengvus ir greitus sprendinius.

Apžiūrėjusi parodą turėjau pripažinti, kad kūriniai jautriai gamtiški, judrūs, bet gamtos neimituoja. Ekspresyviai atlikti darbai, nors ir nevaizduoja regimojo pasaulio formų, kalba apie pasaulį, jo stebėjimo ir pamatymo būdus.

Kūriniai įtikina. Jie gyvi. Rusva dėmė ant dusliai rožinio popieriaus, išvagota tvirtų ir leisgyvių, kryptingų ir spurdančių, ryškių ir perregimų linijų. Jos raivosi, varva, sukinėjasi, tykšta. Juoda spalvinė dėmė palengva sklinda voratinkliniu raizginiu. Tįsta, užima baltąją piešinio erdvę, mezga varveklinių linijų tinklelius. Toks monochromiškos juodos išsiliejimas, ištįsimas baltumoje primena pavasarinių juosvų laukų, medžių šakų ir tirpstančio sniego grafiką. Kitame kūrinyje pro baltas varvančias linijas iš gelmės prasimušanti vaiski raudona primena saulės diską, o žalia kalba apie sulaukėjusių pasiutusių žolių karaliją.

Stebiu Šerio piešinius ir jaučiu, kaip iš mano išankstinio tikėjimosi išvysti kultūringą „drungną" meną lieka tik apgailėtini likučiai. Nepastebiu, kaip piešiniai, tapyba įtraukia, virstu tarsi laukiniu žmogumi, o gal net truputį pačiu Šeriu, akylai stebinčiu gamtą, bet nesikišančiu į ją, nedailinančiu jos formų, paviršių faktūrų, tik godžiais gurkšniais geriančiu į save ir tuo pat metu išspinduliuojančiu žiūrovams.

Vytauto Šerio kūrybos parodoje jaučiamas savotiškai impresionistinis nuoširdus žavėjimasis gamta. Tik tas žavėjimasis išreikštas kiek kitaip. Ekspresyviai, abstrakčiai, su meistrišku gebėjimu suvaldyti spalvą, liniją, toną, nesubanalinant to, kas gamtos tobulai suausta. Šeriui spalvos patinka. Vaiski gryna raudona, juoda, balta, prislopinta žalia. Net popierius spalvotas: pilkšvas, juodas, rausvas, žalsvas, gelsvas. Kūrėjas labai smagiai, kiek įžūliai taškosi grynu baltumu. Raizgydamas linijas, šiaušdamas piešiniams „odas" užmena žiūrovui mįslę.

Tad kas gi nutinka, kad piešiniai mainosi, o kaskart į juos pažiūrėjus regi lyg ir tą patį, o kartu jau kitą vaizdą? Kodėl kūrėjo darbai taip įtraukia?

Pirma, kūrėjas meistriškai susuko patį kūrinio pasirodymo, „išskleidimo" procesą. Tarsi puse lūpų tarstelėtų žiūrovui: „Žinau žinau, neturi tu laiko, greit žvilgtelk ir bėk." Kūrinį autorius tarsi pasiūlo suvokti akimirksniu, piešiniai tarsi nereikalauja ištęsto suvokimo laiko. Gali pagalvoti, kad Šerys kūrė savotišką „akimirksnių meną". Tokiu atveju žiūrovui būtų kaip ir nebūtina kapstytis linijų, spalvų, pustonių dėmių gelmėse, ieškoti paslėptų prasmių, kūrinio perskaitymo kodų.

Viskas tarsi paprasta, nors ir supinta, suausta taip lengvai, meistriškai lyg gamtoje. Tačiau tereikia tik dar kartą smalsumo ar sykiu su pirmuoju kūrinio suvokimu įsirėžusio nerimo vedamam žvilgtelti į piešinį, kad pamatytum jau kitą, „išskleistą" vaizdą. Atrodo, lyg piešinys, tykiai taikiai kabodamas po stiklu, būtų suįžūlėjęs ir pats persikūręs. Pasijunti apsigavęs. Būtent tuomet pastebi, kad piešiniai turi labai keistą vidinį laiką. Nors dinamiškas, nuolat besikeičiantis ir bekeičiantis kūrinį, laikas lieka uždaras kūrinyje, nepavaldus žiūrovui. Štai žiūrėtojo akis fiksuoja spalvinę dėmę, o kitąkart akį patraukia tos dėmės virtimas tinkleliu, trečiąkart žvilgsnis nuvinguriuoja linijų varvėjimo trajektorijomis. Ir taip nuolat įvyksta kažkas nauja. Suskamba spalvinis akordas, kitaip sušnabžda faktūra, savaip nuvarva dažas. Esi įtraukiamas į žaidimą. Gali prieš kūrinį stovėti kelias minutes, pusvalandį, o piešinys įžūlės tol, kol galutinai prarasi savojo laiko nuojautą.

Antra priežastis, kodėl kūrėjo darbai tokie paveikūs, yra ta, kad autorius nepataikauja žiūrovui. Svajingai, poetiškai išstebėtas, jautriai perteiktas Šerio pasaulis stebėjimo pastangos paprašo ir iš žiūrovo. Tokiu būdu atsiveria erdvė, sklindanti į gylį, lyg savotiškas gamtos lopšys: medžių, žemės, dangaus, saulės kontūras, paukščio lizdo grafika ar švarus kone budistiškas juodulio sklidimas baltume. Žiūrovas gauna stiprų įspūdžio gūsį, o autoriaus pasiūlytas regėjimo būdas tampa itin priimtinas. Nepajunti, kaip kūrinį savo mintyse toliau konstruoji jau pats, net išėjęs iš galerijos.

Trečia, pasaulio formų nevaizduojantys autoriaus piešiniai kalba apie gamtą. Net koliažinės įklijos, retkarčiais atsirandančios kūriniuose, turi kažką gryną, laukinį, glaudžiai suraizgytą su gamta, įsižiūrėjimu į ją ar fragmentišku jos atsiminimu. Varvekliais nužymėti piešinių pavidalai juda, linijos šniokščia, iš gelmių išnyra, suskamba ir čia pat išnyksta poetinių eilučių intarpai. Ant rusvų, pilkšvų, žalsvų, dusliai rožinių ar juodų popieriaus lapų kūrėjas mėgsta nutupdyti netvarkingai padrykusią gryno dažo „salą". Dažnai rudą, pilkšvą, žalsvą. Lyg toji „sala" būtų savotiškas gyvas organizmas, augalas, leidžiantis spalvotas kapiliarų šaknis ir besikabinantis į glotnų popieriaus kūną. Žiūrint į Šerio „Dien / raš / čius" neapleidžia mintis, kad jie „rašyti" gamtoje, o tai, ką žiūrinčiojo akis geba pastebėti, galbūt tėra tik paviršinis sluoksnis. Per viršutinės spalvos nudilusius, perregimus sluoksnius regėti vidinės kūrinių gyslos. Kai kurios iš jų tvirtai šauna į visas puses, kai kurios leisgyvės, tarsi bešaknės.

Šerio piešiniai, tapyba paveiki dar ir todėl, kad kūrėjas išvengė sterilumo. Spalvų, linijų chaosas nėra per daug supoetintas, nuzulintas, išgražintas. Drąsi, nenuspėjama kūrėjo tapysena visiškai laisva. Vytautas Šerys išvengia ir dramatiškumo pozos, jo kūryba išlaiko kūrėjui būdingą svajingumą, o kartu turi didelį energijos užtaisą. Viskas vyksta vienu metu: linija varva, vaiskiu pustoniu užsidega saulę primenantis diskas, išnyra „adventas ir vilkas" ir - dingsta.

Jeigu spalvos įsižiebia pernelyg aštriai, kūrėjas kaip kirtį uždeda pilkšvą dėmę. Lyg tinkliškas kasdienybės paviršutiniškumas ir gelmė, kurios, jeigu nesi nusiteikęs priimti, gali (ne)pastebėti. Tokia laisvė žiūrovui brangi. Pro linijų, spalvinių dėmių, pustonių pulsavimą gali įžiūrėti grafiškas medžių šakas, žvėries kailį ar sušiaušto juodžemio faktūrą. Parodoje eksponuojami kūriniai sukurti tuo pačiu principu, bet skirtingi, tarpusavyje nepanašūs, puikiai išsaugoję savo unikalumo žymes.

Ekspozicijos erdvėje išsiskiria dvi medinės, sušiauštų paviršių skulptūros, vertikalėmis šaunančios į viršų. Lyg sostai, lyg paminklai, lyg medžiai. Parodoje pristatomi kūriniai neturi atskirų pavadinimų. Visi jie įvardyti kaip „Dien / raš /čiai", kiekvienas iš jų lieka atviras žiūrovui savo prasmėmis ir galimais (pa)stebėjimų variantais.

Išėjus iš parodos dar ilgai nepaleidžia autoriaus užmintos mįslės, o dangus, žemė, medžio žievė pro akyse įsmigusius šeriškus linijų tinklelius atrodo jau kiek kitaip nei anksčiau. „Dien / raš / čiai" žvilgsnį (už)aštrina.

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06