Kultūros sostinės metai prasidėjo. Su nusiskundimais, kad trūksta pinigų, su baime, kad ekonomikos krizė nušluos ir kultūrą, bet vis tiek prasidėjo. Atidarymo šventei, kuri, beje, skirta ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, Vilnius pasirinko kitose sostinėse gerai išbandytą renginio formatą - šviesų spektaklį, jį surengė taip pat gerai išbandytas šviesų menininkas iš Vokietijos Gertas Hofas. Kitas renginys, miuziklas pagal rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio „Spragtuką", taip pat „užsienietiškas", todėl jau pati programa neišvengiamai atvėrė tuštumą - Lietuvos žemėje išaugusio talento trūkumą. Žinoma, šis trūkumas netikras, dirbtinai sukurtas pasidavus nepilnavertiškumo kompleksui. O gal čia tik aš pajutau nostalgiją laikui, kai Naujųjų metų naktį būdavo atliekamos Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos"? Na tiek to. Pirma reikia pamatyti, o tik paskui, jei reikia, kritikuoti.

Kritikavimas šį kartą - keblus užsiėmimas. Mat gavau pakvietimą dalyvauti uždarame kultūros sostinės metų atidaryme Kultūros ir sporto rūmuose (neradau, kad apie jį būtų užsiminta VEKS svetainėje, tad jis tikriausiai buvo ir gana slaptas). Keblus, nes posakis apie dovanoto arklio dantis yra giliai įsirašęs į lietuvių kolektyvinę sąmonę. Be to, renginio metu buvau pasiryžusi džiaugtis viskuo, ir tai pavyko, tad dabar jaučiuosi šiek tiek veidmainė - tarsi po laiminga veido išraiška būčiau paslėpusi tada įsėlinusias kritines mintis. Pavyzdžiui, jau pats užsi(ati)darymo Sporto rūmuose faktas buvo lyg rakštis šventės kūne. Tai aiškiausiai jutau, kai organizatorių dovanotais ryškiai žaliais šalikais pažymėti Sporto rūmų „išrinktieji" žiūrėjo „Spragtuką" vienoje tvoros pusėje gurkšnodami vyną, o nepažymėtieji - kitoje tvoros pusėje negurkšnodami nieko ir kartkartėmis žvilgčiodami į mus. Ir galbūt skaičiuodami, koks procentas atidarymo fiestai išleistų milijonų (kuriuos juk sumokėjo jie, mokesčių mokėtojai) liko anapus tvoros.

Bet pradėkime nuo pradžių. Taigi - dabar 8.30, ir mes traukiame per visą senamiestį Sporto rūmų link. Gatvės pilnos linksmų žmonių, valdžia žadėjo užkardas, saugosiančias masinį susibūrimą nuo alkoholio ir sprogmenų, bet niekas nieko netikrina. Visi traukia ta pačia kryptimi - į Katedros aikštę laukti pažadėto ypatingo reginio. Įtariu, kad blaivios Naujųjų nakties pažadas nebus ištesėtas. Prasiyrę pro jau pradėjusių laukti minią, traukiame toliau - vis dėlto nesinori išsiduoti, kad į alternatyvų atidarymą. Ir dar kažkodėl apima vaikiškas jaudulys, nes juk tais laikais į Sporto rūmus panašiai traukdavom pažiūrėti naujamečio renginio ir pasiimti privalomos saldainių dėžutės.

Įėjusi pro duris, iškart pajuntu, kad pastatas pasikeitė. Iš anų laikų likusiuose prisiminimuose jis buvo erdvesnis, visas švytėjo. Dabar viskas užbarikaduota, liko tik fojė prie įėjimo, kurią anksčiau tik perbėgdavome skubėdami atsikratyti palto ar į tualetą. Beje, pastarieji dabar neveikia, o juos pavaduoja viduje sustatytos plastmasinės būdelės, primenančios 1990-ųjų ir 1991-ųjų žieminius budėjimus. Tad visa tai priimu kaip savotišką instaliaciją Lietuvos istorijos tema.

Taigi mes čia, tik per plauką mirties išvengusiame pastate, ruošiamės sutikti Naujuosius metus. Viskas vyksta labai greitai, kažkas sako kalbas, kurių niekas nesiklauso, o tada paklusdami balso nurodymams atsiduriame tamsioje, šaltoje erdvėje, ratu sukančioje apie šešis vienas į kitą nugaromis sustatytus fortepijonus. Šios programos dalies, kuri, regis, vadinosi „Šviesos klavyrai", ypač laukiau tikėdamasi išgirsti, kaip šie juodi instrumentų pasaulio milžinai šnekasi, ginčijasi ir grūmoja vienas kitam. Štai nutyla visą laiką tiksėjęs metronomas. Ant fortepijonų dangčių pasirodo Vilniaus fotografijos, iš pradžių XIX a., paskui ir vėlesnės, taip pat - kino kronikos, tyvuliuojančio vandens kadrai. Tik, gaila, tenka užsimerkti, kad nuolat blyksintys fotoaparatai netrukdytų klausytis, kaip teška fortepijono garsų bangos, Petrui Geniušui atliekant M.K. Čiurlionio muziką. Geriausi Lietuvos pianistai, mano neprofesionaliu požiūriu, grojo puikiai, bet ne tada, kai suskambo visi šeši fortepijonai - tuomet jau ne mėgavausi muzika, bet klausiausi nesutapimų. Publika už tai atleido, plojo stovėdama - juk Naujieji metai.

Iš šaltos salės visi nuskubame į dar šaltesnį lauką žiūrėti „Spragtuko" (balsas skelbia, kad miuziklo metu visas 45 minutes pastatas bus uždarytas saugumo sumetimais). Iš pradžių, prisipažinsiu, nelabai ką mačiau ar girdėjau, nes stengiausi apsiprasti su šalčiu. Šiaip ar taip, nieko čia nepadarysi - kultūros sostinės metų sutikimas juk turi vykti žiemą, ar ne? Bet pagaliau reginys ant Sporto rūmų sienos privertė užmiršti šaltį - kultūra įveikė natūrą. Didžiuliuose languose, lyg dėdės Droselmajerio (tai E.T.A. Hoffmano „Spragtuko" personažas) sumeistrautuose rūmuose, šoko mažytės balerinų (ir balerūnų) figūrėlės, o mes trumpam tapome vaikais, susižavėjusiais miniatiūriniu žaislinės vaizduotės pasauliu. Tačiau taip iš tolo būtų sunku pamatyti herojų emocijas, tad dideliuose ekranuose mirgėjo padidinti veiksmo fragmentai. O ryšį su praeiti...