Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Guizzo pagal Agnę Narušytę


Linara Dovydaitytė

Share |
Agnė Narušytė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, 304 p.

Savo knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje" Agnė Narušytė pradeda nuo prisiminimų, kaip ji, dar studijuodama menotyros bakalaurą, niekaip negalėjo suprasti kai kurių fotografijų. Tuomet jai padėti negalėjo nei fotografijos istorijos dėstytojas, nei pačios nuotraukos, į kurias užmetęs akį nieko taip lengvai nesuvoksi. Supratimas atėjo po kurio laiko it staigus prasmės blyksnis, arba greimiškasis guizzo, kuriam įvardinti prireikė ne vienus metus trukusių studijų ir tyrimų, tapusių šios knygos pagrindu. Literatūriškas knygos įvadas įtaigus - jis ne tik nukelia skaitytoją į tolimą viso darbo pradžią, bet ir vaizdžiai iliustruoja pagrindinį knygos leitmotyvą, vedantį XX a. 9-ojo dešimtmečio fotografijų supratimo link.

Knyga skirta apie 1980 metus išryškėjusiai naujai Lietuvos fotografijos krypčiai, kuriai atstovauja šiandien gerai žinomi menininkai Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys ir kiti. Šią kryptį autorė vadina Lietuvos socialinio peizažo fotografija ir atskiria ją nuo vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos, dominavusios 7-8-ajame dešimtmetyje. Pagrindinis autorės tikslas - atrasti tinkamą interpretacinį raktą socialinio peizažo fotografijai ir pademonstruoti jo taikymo galimybes. Taip į Lietuvos menotyrą įvedama nauja meno filosofijos koncepcija - nuobodulio estetikos teorija, kurios reikšmingumo negalima praleisti pro akis. Lietuviškuose humanitariniuose moksluose retai imamasi (ar drįstama imtis) kurti originalius, vietiniams kultūros ir meno reiškiniams pritaikytus interpretacinius modelius - juos mieliau skolinamės iš vakarietiškų mokslo teorijų ir „matuojame" vietinei tikrovei. A. Narušytė kritiškai vertina šiuolaikinėje Vakarų menotyroje naudojamas nuobodulio estetikai artimas koncepcijas - tokias kaip skurdumo ar tylos estetika - ir, laikydama jas pernelyg siauromis, pasiūlo naują - nuobodulio sąvoką. Autorės nuomone, kitaip nei jau egzistuojančios teorijos, nuobodulio estetikos instrumentai leidžia analizuoti ne tik sąmoningai „skurdžią" ar „tylią" meno kalbą, bet ir jos poveikį suvokėjui.

Nuobodulio estetikos apibrėžimui knygoje tenka du skyriai iš trijų. Tačiau nenorėčiau sutikti su menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės pastaba, išsakyta knygos recenzijoje „Kai banalūs daiktai tampa įvykiais" (Šiaurės Atėnai, 2008 11 07), kad autorė per daug dėmesio skiria teorinėms nuobodulio estetikos prielaidoms. Agnė Narušytė savo koncepciją iš tiesų stato ant gilaus ir daugialypio pamato, „suplakto" iš įvairių filosofinių, psichologinių ir kultūrologinių nuobodulio reiškinio tyrimų. Įvairių disciplinų šaltinių naudojimas padeda išryškinti bent keletą istoriškai nusistovėjusių nuobodulio tipų, atskleisti klinikinius, socialinius ir egzistencinius nuobodulio aspektus, galop - nepraleisti progos „įvietinti" šį reiškinį lietuviškoje kultūroje, kur jis pagal žodžio etimologiją turi ryšį su labai rimta problema - prasmės „badu". O prieš skaitytojo akis knygos tekste vyksta ilgesnis, sudėtingesnis, bet nepalyginti įdomesnis už jau egzistuojančių teorijų referavimą estetinės koncepcijos kūrimas.

Trečiame knygos skyriuje interpretuodama 9-ojo dešimtmečio fotografiją per nuobodulio estetikos prizmę, A. Narušytė iš esmės remiasi dviem metodais, gana gerai žinomais Lietuvos menotyroje - semiotika ir hermeneutika. Semiotikos gerbėjų Lietuvoje netrūksta - nepriklausomybės metais ją ypač išpopuliarino garsieji A.J. Greimo studijų centro seminarai ir „Baltų lankų" žurnalas. Dailėtyroje šį struktūrinės analizės metodą, tiesa, laisva ir savita forma, dar anksčiau išplatino Alfonsas Andriuškevičius. Būdamas Agnės Narušytės disertacijos vadovas, jis netiesiogiai prisidėjo ir prie aptariamos knygos. Nesu didelė semiotinio metodo, nagrinėjančio meno kūrinį, kaip uždarą kalbinių ženklų sistemą, šalininkė, todėl nesistebiu bravūriška kontekstualistų mintimi, kad semiotika, kaip mokslas, yra mirusi. Tačiau Agnės Narušytės knyga įrodo priešingai - integruotas į kompleksišką tyrimą šis analizės būdas yra itin parankus gliaudant mįslingų, iš pirmo žvilgsnio nesuprantamų meno kūrinių prasmes, kurios „slepiasi" už kelių vizualinės kalbos sluoksnių. Knygoje vėlyvojo Greimo įžvalgos jungiamos su Paulo Ricoeuro hermeneutika, kuri sausą semiotinės kalbos davinį susieja su egzistenciniu teksto poveikiu suvokėjui, o meno patyrimą - su būties supratimu. Tiems, kurie sukluso išgirdę žodį „egzistencinis", reikia priminti, kad norėdamas patirti tokį meno kūrinio poveikį suvokėjas turi būti tam nusiteikęs ir „kompetentingas" (o knygoje analizuojamų kūrinių akivaizdoje pirmiausia kantrus; jei netikite, atsiverskite bet kurią knygos iliustraciją ir susilaikykite nuo kaltinimų prasta spaudos kokybe). Daugiau apie suvokėją nieko nesužinosite, mat hermeneutika yra jautri suvokėjo tikrovei, bet ne jos įvairovei, kitaip tariant, jai labiau rūpi transcendencija, nei istorija.

Taigi kuo parankus semiotinis hermeneutinis nuobodulio estetikos taikymas? Agnės Narušytės knygoje jis padeda ne tik konceptualizuoti 9-ojo dešimtmečio fotografijai būdingą, pasak sovietmečio kritikos, „blogą nuotaiką" (119 p.), bet ir teoriškai paaiškinti įvairias jai sukurti naudotas menines priemones - banalius motyvus, monotonišką vaizdą, tuščią erdvę, stovintį laiką, neišraiškingą kompoziciją, atsitiktinį momentą, mėgėjišką kokybę ir pan. Tačiau svarbiausia - leidžia įvardinti „nuobodžios" fotografijos reikšmes, kurios, kaip minėta, laukia tam pasiruošusio žiūrovo, o tiksliau, parodyti kelią tų reikšmių link. Devintojo dešimtmečio fotografijose knygos autorė pirmiausia ieško gyvenimą sukrečiančios patirties - tos, apie kurią yra užsiminęs dar Raineris Maria Rilke eilėraščio „Archajiškas Apolono torsas" (1907) pabaigoje: „Naujai gyvent pradėk." Agnė Narušytė remiasi Martino Heideggerio „neautentiškos" būties kasdienybėje teorija, pagal kurią meno kūrinys gali pakeisti kasdienišką žiūrą ir priartinti prie „tikrosios" būties išgyvenimo, tikrojo „aš", suvokiančio gyvenimo laikinumą ir grožį, patyrimo. Konceptualiu meno kūrinio, šiuo atveju fotografijos, supratimo pagrindu tampa greimiškasis guizzo, arba prasmės blyksnis, ištinkantis žiūrovą po užtrunkančios kontempliacijos, įveikus sutrikimą priešais nebylų ir neįdomų vaizdą, ir galiausiai po ilgo estetinės patirties proceso apdovanojantis egzistencine patirtimi. Knygoje esama daug meistriškai aprašytų žiūrovo susitikimo su 9-ojo dešimtmečio fotografijomis atvejų - ar tai būtų skurdžių sovietmečio interjerų, ar nykių miestovaizdžių nuotraukos.

Autorė įtikinamai pademonstruoja, kaip kasdienybę vaizduojančios fotografijos pakylėja žiūrovą virš kasdienybės arba, parafrazuojant autorę (75 p.), nuobodūs vaizdai padeda įveikti nuobodulį - tą egzistencinės beprasmybės būseną, kurią kai kas lygina su depresija, XX a. „rykšte".

Devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje Agnę Narušytę labiausiai domina egzistencinis reikšmės aspektas, ne veltui jai taikomą nuobodulio estetiką autorė vadina „apolitiška" (p. 16). Tačiau knygoje nagrinėjama fotografija taip pat yra ir vėlyvojo sovietmečio reiškinys - specifinėmis istorijos sąlygomis gyvavusi meninė kūryba. Todėl menotyrininkė neišvengiamai susiduria su politiniu fotografijos pranešimų turiniu ir gana gerai jį išnagrinėja, o knyga pateikia ne tik išsamų teorinį socialinio peizažo fotografijos konceptą, bet ir istorinį jos kontekstą. Knygos autorė, pratęsdama dar nepriklausomybės pradžioje Ramintos Jurėnaitės pasiūlytą politinio fotografijos „nepaklusnumo" idėją, pristato 9-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografiją kaip alternatyvaus SSRS meno judėjimo dalį. Šis gana drąsus istorinis įvertinimas grindžiamas gretinant lietuvių fotografams būdingus meninius principus su 7-8-ojo dešimtmečio Maskvos konceptualistų kūryba. Tačiau čia remiamasi ne galimais lietuvių menininkų istoriniais ryšiais su undergroundine Rusijos meno scena, o pačiuose kūriniuose atrandamais intertekstualiais (kurie, kaip žinia, laikui nebūtinai pavaldūs) ženklais. Todėl labiau įtikina kita knygos autorės įžvalga - nuobodulio, kaip socialinio pasipriešinimo, koncepcija, išplaukianti iš vėlyvojo sovietmečio fotografijų interpretacijos.

Socialinis pasipriešinimas nuobodulio estetiką eksploatuojančioje Lietuvos fotografijoje pirmiausia suprantamas kaip sovietinės ideologijos kritika, kuri slapta reiškėsi ir fotografijų temomis, ir jų kūrimo principais. Banalybės vaizdavimą vėlyvojo sovietmečio fotografijoje Agnė Narušytė interpretuoja kaip prieštaravimą viešojo gyvenimo pompastikai, uždarų erdvių pomėgį - kaip nesitaikstymą su degradavusia viešąja erdve, neutralų, anemišką žvilgsnį - kaip atsisakymą idealizuoti, o nuleistų akių rakursą laiko „pasyvaus nebendradarbiavimo išraiška" (137 p.). Knygoje atskleidžiama, kaip tylaus protesto prieš suvaržytą gyvenimą okupuotoje šalyje ženklai lietuvių fotografijoje įgaudavo tai opozicijos (meninėms normoms), tai tariamo paklusimo (visuomeninėms normoms) formas. Būdama atidi fotografinių tekstų skaitytoja, knygos autorė neiškalbingose nuotraukose atranda nemažai socialinio pasipriešinimo įvaizdžių. Ko verta vien „įvarymo į kampą" metafora (209 p.)!

Knygoje pateikiami sovietmečio konteksto vertinimai nėra vienpusiški, kas neretai pasitaiko šiuolaikinėse kultūros studijose, bandančiose įteigti viena spalva nutapytą gyvenimo „totalitarinėje" sistemoje vaizdą (nedaug spalvotesnį paveikslą siūlo praėjusiais metais išleista Nerijos Putinaitės knyga „Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje"). Pavyzdžiui, lygindama nuobodulio estetikos principus Lietuvos fotografijoje ir pokarinės Amerikos fotografų darbuose, Agnė Narušytė atskleidžia, kad šaltojo karo metais kritiškai nusiteikę menininkai ir Vakaruose, ir Rytuose turėjo prieš ką protestuoti: ten - prieš reklamos, čia - prieš propagandos viešpatavimą.

Vis dėlto knygoje pristatomo 9-ojo dešimtmečio kontūrai perdėm schematiški. Akcentuodama „sąstingio" metams būdingą sustojusio laiko pojūtį, neįveikiamą perskyrą tarp oficialios ideologijos ir kasdienio gyvenimo, viešosios erdvės bankrotą ir panašius sovietinės sistemos bruožus, Agnė Narušytė neatkreipia dėmesio, kad paskutinis sovietmečio dešimtmetis yra ir permainų laikotarpis, pasibaigęs dainuojančia revoliucija, t.y. naujomis kasdienio gyvenimo, kolektyviškumo ir politiškumo formomis. Panašu, kad į tai mažai dėmesio kreipė ir 9-ojo dešimtmečio fotografai, nuobodulio estetikos dvasia kūrę savo darbus ir 1980-aisiais, ir 1990-aisiais. Todėl kyla klausimas, ar nuobodulio estetikos teikiamas skrydis virš kasdienybės kartu nėra ir bėgimas nuo tikrovės? Knygos autorė tokio klausimo nekelia, bet netiesioginį atsakymą galima rasti vienoje iš knygos išvadų: nuobodulio, kaip socialinio pasipriešinimo, principas fotografams rūpėjo 9-ojo dešimtmečio pradžioje, o paskui (kai priešintis nebeliko kam?) jie labiau susidomėjo dzenbudistišku subjektyvaus čia ir dabar patyrimu (262 p.). Atrodo, kad 9-ojo dešimtmečio fotografams vis dėlto artimiausias yra romantiškas nuobodulys - bodleriškasis spleen, kuris suartina juos su Lietuvos vėlyvojo sovietmečio dailės kūrėjais, istorinių perversmų akivaizdoje dar kartą patvirtinusiais, kad menas - tai saugi alternatyva tikrovei.

„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

fayJevPFKpmTPIUr, 2011-06-23 20:43

Way to go on this essay, hleepd a ton.

blykst, 2008-12-26 22:15

Bravo, Linara! Gera recenzija apie gerą knygą.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti