Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MIESTO VEIDAS

„Kultflux" paviljonas - Vilniaus indikatorius


Pokalbis apie rezultatus ir planus.


7MD informacija

Share |
H. Donker nuotrauka
Miesto veidas ir jo formavimo problematika pastaruoju metu intensyviai gvildenama ir įvairių kultūrinių iniciatyvų lauke, ir pavienių menininkų kūriniuose. „Kultflux" yra vienas tokių projektų, inicijuotas ir realizuotas šią vasarą bei susilaukęs pačių įvairiausių vertinimų. Taip pat jis padėjo išryškinti tam tikros viešosios erdvės Vilniuje poziciją ir jos poreikį.

Siekiant trumpai pristatyti „Kultflux" projektą, jį būtų galima apibrėžti kaip bandymą sukurti naują neformalią viešąją erdvę ir dinamiškos kultūros platformos atsiradimą prie Neries upės Vilniaus mieste. Pagrindinis organizatorių siekis - paįvairinti Vilniaus kultūros gyvenimą, atgaivinti veiklą krantinėje, kurios reljefas, panorama ir geografinė padėtis miesto centro atžvilgiu nėra išnaudojamos. Lapkritį įvykęs iškilmingas platformos uždarymas su ansambliu „Serebriannaja svad'ba" (Baltarusija) paskatino su projekto kultūrinės programos rengėjais aptarti pačios platformos poreikį, pakalbėti apie pirmame etape pasiektus rezultatus bei ateities planus.

Aušra Trakšelytė: „Kultflux" organizatoriai siekia platformą paversti įvairias kultūros sritis apimančia zona, kuri kaskart taptų susitikimų ir produktyvios kolaboracijos vieta. Vieni metai tokio pobūdžio projektui yra daug ir mažai, bet šiokias tokias išvadas jau būtų galima konstatuoti. Gal galėtumėte išreikšti savo poziciją realizuoto projekto atžvilgiu, ar jau galime kalbėti apie jo atoveiksmį?

Ūla Tornau: Buvo įdomu stebėti, kiek svarbus ir kokių skirtingų reakcijų susilaukė šis projektas, ši iniciatyva tapo taip pat ir tam tikru tyrimu apie viešos erdvės poreikį, paskatino apmąstyti, kiek aktuali ir kokia vieša erdvė galėtų tikti šiuolaikiniam Vilniui. Viena vertus, nuo pat pradžių paviljono statyba ir šalia jo kuriamų funkcionalių objektų instaliavimas sulaukė tokios praeivių ir spaudos reakcijos, kuri pranoko visus mūsų lūkesčius. Šalia gyvenantys, krantine vakarais bėgiojantys ar anūkus vedžiojantys vilniečiai užeidavo ir klausdavo, kas čia bus, džiaugėsi, kad prie jų namų atsiras naujas aktyvus taškas. Pasirodė, kad, kitaip nei manėme, neturinti patogių priėjimų Neries krantinė vasarą privilioja ne tiek jau mažai žmonių. Žvejai, sportininkai ir romantikai iškart pritaikė „Urbikon" architektų ir menininkų grupės suprojektuotus betoninius suoliukus savo kasdieniams poreikiams, jie kartais užeidavo ir į kino ar muzikos vakarus.

Kita vertus, „Kultflux" paviljono kūrimas tapo ne visuomet pasiteisinusiu eksperimentu. Tarkime, bandant kalbėti apie viešų miesto vietų politiką, paaiškėjo, kad miesto valdininkams dažniausiai patogiau, kad tokios nebūtų, nes privati erdvė yra nuosavybė, už kurią akivaizdžiai atsako jos savininkas, o viešų renginių vietą tenka prižiūrėti miestui, ji tampa labiau matoma, naudojama ir taip sukelia daugiau problemų nei nuošali krantinė. Be to, ir mes patys nebuvome pasiruošę tokiai intensyviai biurokratinei ir ūkinei veiklai - neįsivaizdavome, kad taip daug laiko ir energijos reikės įvairiausiems leidimams gauti ir tvarkai aplink paviljoną palaikyti. Tai iškart užfiksuodavo spaudos „detektyvai", iš kurių dažnai ir sužinodavome apie visas, net smulkiausias klaidas. O „Kultflux" komanda - tai keli entuziastai, o ne institucija, turinti savo ūkio, kūrybos ir administracijos skyrius.

Asta Visminaitė: Kita vertus, mums patiems reikšmingesnė kultūriniuose, o ne sensacijų besivaikančiuose leidiniuose išsakyta nuomonė. Su tam tikra kritika tenka sutikti, bet daug buvo nenumatytų dalykų, ties kuriais kitais metais reikės labiau susitelkti. Juk tokio masto projektą nėra lengva realizuoti, o patirtis ateina su praktika. Paties projekto rezultatai negali būti matomi per vienų metų veiklą. Tačiau galime tikėtis, kad tai paskatins ir kitus kažką nuveikti, darys įtaką naujos sociokultūrinės vietos kūrimuisi. Konkretesni rezultatai pasimatys mažiausiai po dvejų metų. Labai svarbu, kad žmonės pateisina ir palaiko mūsų iniciatyvą. Teko girdėti ne vieną atsiliepimą apie tai, kad būtent „Kultflux" sudaro galimybę eiti ir būti prie upės.

A. T.: Tai šis projektas tapo savotišku valdžios, žiniasklaidos, kultūros ir pačios erdvės indikatoriumi?

Ū. T.: Manau, kad „Kultflux" paviljonas prie upės bei per jį realizuojami projektai išryškino miesto viešos erdvės politiką.

A. T.: Vadinasi, galime teigti, kad pagrindinė projekto idėja sukurti naują viešąją erdvę mieste ir atkreipti dėmesį bei atgaivinti krantinę pavyko. Nuo pat projekto pradžios laukiau pasirodančių grafitų, ir kai juos užpaišė (nors, pripažinkime, ir nelabai vykusiai), suvokiau, kad paviljonas dabar tapo visaverčiu viešumoje „įsigyvenusiu" objektu. Tačiau man įdomu, ar kritiškai mąstanti visuomenė ir patys menininkai jaučia tokios eksperimentinės erdvės buvimo poreikį?

Ū. T.: Viena vertus, manau, pavyko, nes yra žmonių, kurie kitais metais nori ten kažką daryti, t.y. tokia erdvė yra reikalinga. Ir, kaip tu sakai, būtent neformalią, eksperimentinę, nes tai nėra galerija, meno centras ar muziejus, kuriame menininkas turi pasirodyti su „gatavu" ar labai kokybišku produktu, bet gal labiau kaip laboratorija, kurioje tikriniesi. Šia prasme „Kultflux" pasiteisino. Kita vertus, akivaizdu, kad daugeliui jaunų lietuvių menininkų, kuriems bandėme sukurti platformą pasirodyti Jaunųjų menininkų ciklu, tikrai netrūksta erdvės reikštis. Be to, įsitikinome, kad „Kultflux" paviljonas nėra parodinė erdvė - joje nebuvo lengva rengti ekspozicijas. Tačiau joje ir šalia jos vykstantiems kino, muzikos vakarams, kūrybinėms dirbtuvėms ar diskusijoms ji labai tiko ir tapdavo ypatinga vieta.

A. V.: Iš pačios publikos teko girdėti, kad tokios vietos reikėjo, joje vyksta daug ir įvairių renginių. Pratęsiant kalbą apie jaunųjų menininkų pasirodymus, mano manymu, šis ciklas ne itin pasiteisino todėl, kad nuo pat pradžių nebuvome tiksliai apsibrėžę, kuria kryptimi reikėtų judėti. Sunku buvo numatyti, kokios visuomenės reakcijos apskritai sulauksime, kokia auditorija rinksis mūsų renginiuose - juk tai nauja erdvė, iš esmės kitokia nei jau egzistuojančios. Kai viduryje proceso sustojome ir pažvelgėme į platformos veiklą šiek tiek iš šalies, susivokėme akcentavę ne tuos projektus, su kuriais norėjome būti identifikuojami. Specifinių, vietai pritaikytų projektų nebuvo daug, bet dėl realizuotųjų publikai nekilo klausimas, kodėl jie vyksta būtent čia.

A. T.: Kalbant apie publiką, ar galima sakyti, kad „Kultflux" turi savą publiką, apskritai, kokie žmonės rinkdavosi? Ar susikūrė nuolatinis lankytojų, dalyvių ratas?

A. V.: Yra fiksuota žmonių grupė, kuri nuolat lankydavosi renginiuose, bet kartu ji yra ir išsisklaidžiusi. Pavyzdžiui, ketvirtadieniais, kai vyko jaunųjų menininkų parodų atidarymai, rinkdavosi kultūros lauke dažnai matomi žmonės, o į po jų vykstantį „FishDay" susirinkdavo įvairi publika, ir tik nedaugelis atėjusiųjų pažiūrėti parodos likdavo vakarinėje programoje.

Ū. T.: Manau, kad „Kultflux" sugebėjo sutraukti, kuo labai džiaugiuosi, ne tik menais ir kultūra besidominčius žmones, bet ir „paprastą" publiką, šalia gyvenančius žmonės.

A. V.: Sutinku su Ūla. Išties buvo labai smagu stebėti, kaip paviljono kaimynai, išėję pavedžioti šunis, nustebę apžiūrinėdavo parodas, kaip pro šalį valtimis plaukę turistai sustodavo suvalgyti sumuštinių. Kartais užtenka visiškai minimalių priemonių, kad norėtųsi pabūti toje vietoje, - nesvarbu, ar tai suoliukas, smėlio dėžė vaikams ar stacionarus grilius, - kad sukurtum nedidelę jaukią vietą, kuri gali tapti neatsiejama kažkieno kasdienybės dalimi: miestas nuo to tampa tik gyvesnis ir įdomesnis.

A. T.: Šiųmetinėje „Kultflux" programoje - muzika, vizualieji menai, kino peržiūros, jaunųjų menininkų pasirodymai, sekmadieninis turgus, diskusijos ir ilgosios ketvirtadienio „FishDay" naktys su gyva muzika ir diskotekų vedėjais. Praktiškai platforma apėmė pačias įvairiausias sritis. Kaip sekasi suvaldyti tiek skirtingų sričių, ar „Kultflux" per pirmus metus neištiko identiteto „krizė"?

Ū. T.: Džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti įvairias sritis apimančius renginius, tai pritraukė ir skirtingų interesų publiką. Kadangi tai buvo pirmieji, o kartu ir eksperimentiniai, bandomieji metai, tad neišvengiamai daug ką bandėme. Žinoma, ateityje vis dėlto norėtųsi, kad projekto identitetas būtų labiau apibrėžtas.

A. T.: Gal jau dabar aišku, į ką bus orientuojamasi ir kokie projektai numatyti kitiems metams?

Ū. T.: Kitais metais ketiname labiau koncentruotis į architektūrinius, vietai specifinius dalykus, miesto kultūrą. Rengiamasi įgyvendinti urbanistines kūrybines dirbtuves, kuriame kartu su olandų ir skandinavų architektais svarstysime upės panaudojimo, atgaivinimo bei strateginio planavimo klausimus. Planuojame surengti Šanchajaus menininkų parodą. Bus tęsiamos kūrybinės dirbtuvės, kurių dalyviams kelsime konkrečius su „Kultflux" platforma susijusius klausimus, taip pat vyks kino, muzikos vakarai.

A. T.: Ačiū už pokalbį.

 

Puslapį remia Vilniaus miesto savivaldybė

„7 meno dienos“ Nr.43 (825), 2008-11-28

Versija spausdinimui

Komentarai

direktorius, 2008-12-03 15:37

riebus ACIU iniciatoriams uz Kultflux paviljona. jis is tiesu suteike progu ir galimybiu pabuti prie upes, kuria dazniausiai matydavau nuo kurio nors is tiltu. tik keista, kad jaunieji menininkai, mano nuomone, pilnai neisnaudojo naujos erdves. o juk jie taip daznai verkia, kad nera kur parodyti savo kurybos.

mexmexui, 2008-12-03 12:49

nacgalerija orientuota mexmexams!

mexmex, 2008-12-02 21:27

jei ne Kultfluxas si vasara butu nyki nyki. buvo kur pasideti ir noriu kad taip butu kas vasara. Nemanau kad Nacionalineje galerijoje galesiu bent panasiai gerai jaustis, ten eisiu tik kai REIKES - itariu. O siaip idomu i ka orietuota Nac. Galerija. Kas yra jos svajoniu lankytojai?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti