Aiškiausiai (lietuviškas) erdvėlaikio suvokimas išreikštas A. Šliogerio „Transcendencijos tyloje" išsakyta mintimi, kad „žmogaus pasaulyje nėra nieko kasdieniškesnio ir nieko įprastesnio už erdvę ir laiką. Kasdienybėje, kurioje mes nuolat sukiojamės, erdvė ir laikas nuolat „painiojasi po kojomis" ir tvarko žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai būtų realybė, tokia pat tiršta ir visa apimanti, kaip daiktai, supantys mus iš visų pusių. Ir iš tikrųjų pačia elementariausia prasme mes esame ne tik apsupti laiko ir erdvės, bet ir įsupti į juos, tarsi erdvėlaikis būtų savotiški vystyklai, kuriuose ir žmogus, ir daiktas pasmerkti kepurnėtis nuo gimimo iki mirties, nuo atėjimo į šį pasaulį iki išėjimo iš jo."

Antanas Sutkus ir Ugnius Gelguda buvo „įsupti" į visiškai skirtingus erdvėlaikio vystyklus. Skirtinga ir šio erdvėlaikio išraiška, skirtingas fotografijos, kaip medijos, suvokimas. Tačiau bendras vardiklis, siejantis šiuos du kūrėjus, - jautrumas savo erdvėlaikiui. Šio vardiklio išraiška galėtų tapti A. Sutkaus fotografija (ypač jos pavadinimas) „Epochos veidas. Baltarusija" ir U. Gelgudos tęstiniame „Trinties" projekte „kovojantys" senukai. Netyčinis, bet akivaizdus fotografuojamų objektų sutapimas atskleidžia du savitus „epochos veidus". Panašus autorių kūrybos metodas tiek rakursu, tiek veržlumu - buvimas įvykio „viduje". Tačiau A. Sutkaus užfiksuotas mitingas turi aiškų pranešimą, konkretų laiką ir erdvę (Baltarusija, 1981 m.), o U. Gelgudos įamžintas įvykis neturi jokių laiko ir erdvės nuorodų. Čia iškyla kertinis fotografijos klasiko ir medijų menininko skirtumas - požiūris į fotografijos mediją. A. Sutkui, kaip ir, pavyzdžiui, Jonui Mekui, svarbiausia buvo kurti kasdienybės archyvus, „neproginiuose" vaizduose įžvelgti pačios būties apraiškas. U. Gelgudos erdvėlaikyje fotografija yra viena iš labiausiai paplitusių medijų manipuliuojant realybe. Būtent todėl autorius blykste visiškai išnaikina erdvėlaikio nuorodas, atsiribodamas nuo savo laikų „tikrovės" „metraštininko" vaidmens. Tokia dabar yra jo „tikrovė" - komunikacijos ir informacijos priemonių suskaidyta į palaidus belaikius beviečius pranešimus. Projektorių sukamų skaidrių skaičius (keturi šimtai) perima vaizdų pertekliaus taisykles, nesureikšmindamas nė vieno kadro. Tačiau mechaniniai skaidrių aparatai ir pati fotomedžiaga - skaidrės tarsi priešinasi šioms taisyklėms, dar labiau pabrėždamos šio priešinimosi beviltiškumą. Skaidrių aparatai sukdamiesi primeta žiūrėjimo ritmą, bet kartu išreiškia aiškią aliuziją į A. Sutkaus erdvėlaikį. Vaizdų kiekybė sustiprina fotografinį dialogą su Sutkumi, kurio fotografijų kiekis ir archyvuose, ir parodos ekspozicijoje yra pribloškiantis. Taip autorius tarsi nuspėja ateities erdvėlaikio skaitmeninio vaizdų dauginimo karštligę.

Pasirinkti panašūs fotografuojami objektai - žmonės aiškiai nubrėžia ir santykio su dokumentuojamu objektu skirtį. Viename savo interviu dienraščiui „Vakarų ekspresas" Antanas Sutkus teigė, jos jis nebemyli šitos visuomenės, todėl jos nebefotografuoja. Jo karta išėjo, dingo, atėjo vartotojiškoji visuomenė, o ši jo nebedomina. Vadinasi, klasikas praeivių miniose ieškodavo charakterių, kuriuos puikiai atskleisdavo savo portretuose. Neaišku, kiek U. Gelguda dabartinę visuomenę myli, bet ją vis dėlto renkasi savo nagrinėjimo objektu. Bet, priešingai klasikui, charakterių jis neieško, o niveliuoja bet kokią tokių paieškų galimybę. Jo parodos dalis yra ne „Žmonės", o „Trintis". Netikėčiausia tai, kad būtent praeivių dokumentavimas tapo viena iš šios parodos atsiradimo priežastimi, kai U. Gelguda vienoje iš atsitiktinai A. Sutkaus užfiksuotų nepažįstamų žmonių fotografijoje „Keltas „Antakalnis - Žirmūnai" atpažino savo paties tėvus. Taip paradoksaliai fotografijos prigimtis - sulydyti laiką ir erdvę - vieną erdvėlaikį perkėlė į kitą.

Pati muziejaus erdvė, ne pati dėkingiausia šiuolaikinio meno eksponavimui, padiktavo ir ekspozicijos sumanymą - į A. Sutkaus retrospektyvą įterpiamas U. Gelgudos erdvėlaikis, pabrėžiant ne kartų supriešinimą, o kontinuumą. Skaidrės projektuojamos ant ekranų, ne ant sienų, atkartojant muziejinę atmosferą. Tai tarsi belaikės praeities dokumentų peržiūra, kuri būdavo mėgstama ir namuose, ir mokymosi įstaigose, ir muziejuose. Nefunkcionali, beveik išnykusi tradicija.

Paroda „Erdvėlaikis: žmonės / trintis" aktualizuoja fotografijos klasiką, kartu priversdama kitu kampu pažvelgti į šiuolaikinės fotografijos procesus. Tiltai su praeitimi negriaunami, o fotografijos metraščiai nedeginami. Erdvėlaikis užtikrina tęstinumą, tenka su tuo susitaikyti. Ir tai išnaudoti.