Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.
Ar manote, kad pasaulis teisingai sureagavo į žudynes, kurias Prancūzijoje įvykdė islamistai?
Pagalvokite apie visą tą visuotinio solidarumo patosą, kuris savo apogėjų pasiekė sausio 11-osios, sekmadienio, spektaklyje, kai susikibę už rankų laikėsi Lavrovas, Cameronas, Netanjahu ir Abbasas. Geresnį veidmanystės pavyzdį rasti būtų sunku. Tikru „Charlie Hebdo“ dvasios gestu būtų paskelbti didelę prasto skonio karikatūrą su aistringai besiglėbesčiuojančių ir besibučiuojančių, o kartu už nugaros galandančių savo peilius Netanjahu, Abbaso, Lavrovo, Camerono ir kitų atvaizdais; tokia karikatūra negailestingai pasityčiotų iš šio įvykio.
Esate sakęs, kad musulmonų teroristai – keistas fundamentalistų tipas, nes jie turi nuolat žiūrėti į save Vakarų veidrodyje. Tikrieji fundamentalistai paprasčiausiai ignoruotų Vakarų hedonistus ir jų kvailas karikatūras. Tad kas stovi už fundamentalistų? Desperatiškas „aukštesnio reikalo“ poreikis, kurio stinga postideologiniame pasaulyje?
Jei paklausime rusų antikomunistų, kas kaltas dėl stalinizmo košmaro, išgirsime du vienas kitą paneigiančius atsakymus. Kai kuriems stalinizmas atrodo tik vienas Rusijos modernizacijos, pradėtos jau Petro I, o gal net Ivano Rūsčiojo, istorijos skirsnis. Kiti savo ruožtu apkaltins rusišką atsilikimą ir ilgas despotizmo tradicijas.
Pasak pirmųjų, vakarietiški modernizuotojai žiauriai nutraukė natūralią Rusijos raidą, pakeisdami ją valstybės terorizmu. Pasak antrųjų, Rusijos tragedija ta, kad socialistinė revoliucija įvyko ne toje vietoje ir ne tuo laiku – atsilikusioje šalyje be demokratinių tradicijų. Ar musulmoniškas fundamentalizmas, kurio kraštutinė išraiška yra ISIS – Islamo valstybė, neprimena Rusijos?
Kas tai yra iš tikrųjų? Vakarai, regis, buvo jos užklupti. ISIS mus gąsdinair trikdo. Vieši ISIS lyderių pareiškimai rodo, kad jiems valstybės uždavinys – ne rūpintis gyventojais, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistema, ar kovoti su badu. Jiems svarbi tik religija, visa kita turi prisitaikyti. Todėl ISIS abejingai žiūri į humanitarines katastrofas, kurios vyksta jos teritorijoje.
Vieni tame įžvelgia sugrįžimą į ikimoderniuosius laikus, kiti – modernizacijos pasekmes. ISIS vadovo Baghdadi nuotrauka su geru šveicarišku laikrodžiu ant rankos yra tos valstybės simbolis: ISIS puikiai susigaudo internetinėje propagandoje, finansinėse transakcijose ir pan., nors savo superšiuolaikiškomis praktikomis siekia propaguoti ideologinę ir politinę viziją, kuri ne tik yra konservatyvi, bet ir desperatiškai bando suformuluoti tikslius, hierarchiškus daugiausia religijos, edukacijos ir seksualumo sferų apribojimus.
Jūs rašote, kad už musulmonų radikalizmo atsiradimą atsakingi išnykę pasaulietiški kairieji. Kaip tokiu atveju Vakarai galėtų išspręsti globalaus terorizmo problemą?
Reikia peržengti ribotą liberalizmą, o tai gali padaryti tik kairieji. Prisiminkime Walterio Benjamino teiginį, kad „fašizmo triumfas kiekvieną kartą liudija nepavykusią revoliuciją“. Žinoma, fašizmo triumfas – kairiųjų pralaimėjimas, bet kartu ir įrodymas, kad egzistavo kažkoks revoliucinis potencialas, nepasitenkinimas, kurio kairė nesugebėjo mobilizuoti.
Argi visa tai neprimena dabartinio „islamo fašizmo“? Kai 2009 m. pavasarį talibai užėmė Pakistane Svato slėnį, „New York Times“ rašė, kad jie „įvykdė klasinį maištą, kuris pasinaudojo giliu skilimu tarp saujelės turtingų žemės savininkų ir jų bežemių nuomininkų“.
Ar matote panašumų tarp savęs ir Michelio Houellebecqo bei jo liberaliosios Vakarų visuomenės kritikos, kuri vis dėlto nėra reakcingų alternatyvų – rusiškos ar islamistinės – pateisinimas?
Net labai. Houellebecqas žino, kad tikroji problema yra ne musulmonų grėsmė, o mūsų pačių dekadansas. Nietzsche jau seniai teigė, kad Vakarų civilizacija juda link „paskutinio žmogaus“ – apatiškos būtybės, neturinčios aistros ir angažuotumo. Ši būtybė nesugeba svajoti, ji išvarginta gyvenimo, nesiima jokios rizikos. Ji ieško tik patogumo ir saugumo, yra tolerantiškumo pačiai sau išraiška.
Bet sykiu Jūs pradėjote kartoti, kad svajojate apie gyvenimą „maloniai susvetimėjusioje visuomenėje“. Revoliucija prie vartų, bet už vartų – kapitalizmas su žmogišku veidu. Regis, politiškai pradedate minkštėti... Dabar esu tvirtesnis nei bet kada. Esu labiau pesimistiškas ir radikalus. Manau, kad egzistuoja visa serija antagonizmų ir grėsmių (ekologinės, biogenetinės ar susijusios su intelektualine nuosavybe), su kuriomis nesusidorosime liberalaus demokratinio kapitalizmo sąlygomis. Kita vertus, gerai žinau, kad XX a. sprendimai – valstybinis socializmas, socialdemokratinės visuotinės gerovės valstybė ar tiesioginė lokali demokratija – jau nebeveikia. (...) Artėja naujieji viduramžiai, kai sukils etninės ir religinės aistros, o Šviečiamojo amžiaus vertybės bus nutrintos. Tos aistros visada glūdėjo tamsoje, tačiau tik dabar jos begėdiškai iškilo į dienos šviesą.
Tad ką daryti?
Dabar vienintelis šansas – atsiskirti nuo pūvančio senosios Europos kūno. Tik tada galėsime išsaugoti europietišką palikimą to, ką Étienne’as Balibaras vadina „égaliberté“. Pabandysiu suformuluoti aiškiau: jei dabar besirandanti naujoji pasaulio tvarka – kiekvieno mūsų lemtis, Europa yra prarasta. Vienintelis sprendimas – surizikuoti ir nusimesti tą prakeiksmą, nes dabar labiau nei kada nors mums reikia ištikimybės išlaisvinančiai Europos paveldo esmei. Pamoka, kurią turi išmokti išsigandę liberalai, skamba taip: tik radikali kairė gali išsaugoti tai, ką liberalizme dar verta saugoti.
Kai girdžiu apie radikalią kairę, matau tipus, kurie maišo politiką ir moralę bei atsisako visų kompromisų, netekdami bet kokios įtakos. Ar Jums neatrodo, kad dabar labiau reikia ne sektantų, bet eretikų?
Visai nemanau, kad kalbama apie pasirinkimą tarp religinio, moralistinio purizmo ir pragmatiškos kompromiso dvasios. Greičiau apie tai, ar liekame Fukuyamos nubrėžtose liberalaus demokratinio kapitalizmo ribose, bandydami jį paversti labiau pakeliamą, kad užuot pasidavę senajai socializmo su žmogišku veidu utopijai dabar galėtume dirbti globaliam kapitalizmui su žmogišku veidu, ar vis dėlto pripažįstame, kad dabartinių antagonizmų nepavyks išspręsti Fukuyamos nubrėžtose ribose.
Dabartinė politika turi polinkį painioti realią politiką su visiška moralumo stoka ir bet kokių taisyklių nepripažįstančiu oportunizmu: kai medijose girdžiu žodžius „demokratija“ arba „žmogaus teisės“, iškart noriu vemti.
Aš taip pat. Ne todėl, kad jie kartojami nuolat, bet todėl, kad ši demokratija vis mažiau priklauso nuo mūsų ir Vakarams vis sunkiau ginti žmogaus teises.
TISA (globalus susitarimas dėl prekybos paslaugomis, – red. past.) ir kitos sutartys idealiai rodo, kuo remiamės spręsdami demokratijos klausimus. Svarbiausi ekonominiai sprendimai yra derinami ir įvedami patylomis, be viešų diskusijų, nors būtent tai galėtų apriboti nieko nevaržomą kapitalizmą. Tokiu būdu įspūdingai siaurinamas demokratiškai išrinktų institutų veiklos laukas, o politika susitelkia į klausimus, kuriems kapitalas abejingas, pavyzdžiui, kultūros karus.
Tačiau dauguma mūsų, gyvenančių liberaliose demokratijose, vis dar suvokia save kaip laisvus piliečius... Egzistuoja dauglaisve apsimetančių vergystės formų: kai neturime visuotinės sveikatos apsaugos, mums tvirtinama, kad tai nauja pasirinkimo laisvė, nes renkamės, kur gydysimės. Kai kas keleri metai esame priversti ieškoti naujo, nepatikimo darbo, girdime, kad tai proga sugalvoti save iš naujo ir atrasti netikėtą, kūrybinę potenciją, pasislėpusią mūsų asmenybės viduje. Kai turime mokėti už vaikų edukaciją, mums sako, kad tapome „savo pačių verslininkais“, kad elgiamės kaip kapitalistas, kuris turi rinktis, į ką investuos tai, ką turi (arba pasiskolino), – į edukaciją, sveikatą ar keliones...
Esame nuolat bombarduojami mums primetamais „laisvo pasirinkimo“ atvejais, priversti priimti sprendimus, kuriuos priimti apskritai nesame tinkami, vis dažniau laisvę patiriame kaip naštą, kuri atima iš mūsų tikrojo pasirinkimo – permainos – galimybę.
Konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos prikėlė Trečiojo pasaulinio karo šmėklą. Ar į šią grėsmę žiūrite rimtai?
Deja, taip, nes dabartinė situacija primena tą praėjusio amžiaus pradžios, kai britų imperijos hegemonija privertė ja suabejoti naujas, augančias galybes, ypač kolonijinio torto gabalėlio reikalaujančią Vokietiją, o konfrontacijos vieta tapo Balkanai. Dabar britų imperijos vaidmenį atlieka JAV, augančiomis galybėmis tampa Rusija ir Kinija, o mūsų Balkanai – tai Artimieji Rytai. Tai vis ta pati senoji kova už geopolitinę įtaką.
Egzistuoja dar viena, gana netikėta paralelė su situacija prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui: paskutiniais mėnesiais medijos nuolat perspėja apie karo grėsmę. Vis daugėja tokių antraščių kaip: „Rusijos oro superginklas: saugokitės „PAK FA Stealth Fighter“. Be to, mažiausiai kartą per savaitę Putinas paskelbia eilinį pranešimą, kurį Vakarai vadina provokacija, o koks nors Vakarų valstybės vadovas arba NATO valdininkas perspėja apie imperialistines Rusijos ambicijas. Rusija kaskart vis skelbia susirūpinimą tuo, kad NATO ją stabdo, o jos kaimynai bijo rusų invazijos ir pan. Jau vien akivaizdžiai kupinas nerimo tokių perspėjimų tonas didina įtampą visai kaip 1914 metais. Abiem atvejais veikia tas pats prietarų mechanizmas: elgiamės taip, tarsi kalbėjimas apie ką nors užkirstų tam kelią. Žinome apie grėsmę, tačiau netikime, kad ji iš tikrųjų gali realizuotis, bet būtent todėl taip ir gali atsitikti. Juk net jei netikime, dėl šventos ramybės norime būti pasirengę...
Tarsi situacija ir taip nebūtų sudėtinga, prie dabar konkuruojančių naujų ir senų supervalstybių prisideda trečias faktorius – radikalūs fundamentiniai Trečiojo pasaulio judėjimai. Nors jie priešinasi senosioms supervalstybėms, kartu yra pasirengę su jomis sudaryti strategines sutartis. Tad visai nekeista, kad mūsų padėtis vis niūresnė: kas yra kas dabar vykstančiuose konfliktuose? Kaip pasirinkti tarp Asado ir ISIS Sirijoje? Arba tarp ISIS ir Irano?
Kaip sustabdyti tą mus įtraukiantį sūkurį?
Iš pradžių liaukimės pseudoracionaliai kalbėję apie „strateginę riziką“. Atsisakykime istorinio laiko kaip linijinio evoliucijos proceso, kai kiekvieną minutę privalome rinktis skirtingas veiklos galimybes, sąvokos. Apsipraskime su tuo, kad grėsmė yra mūsų lemtis. Beje, tai ne tik rizikos vengimo ir teisingo pasirinkimo, atsižvelgiant į pasaulyje vyraujančią situaciją, klausimas.
Tikrąją grėsmę sukuria bendra situacija, mūsų „lemtis“, jei ir toliau tik „judėsime“, esame pasmerkti pražūčiai. Nesvarbu, kaip labai būsime atsargūs. Kartoju: sprendimas nereiškia, kad reikia vengti rizikos. Veikdami tuo būdu, pritariame logikai, vedančiai į katastrofą. Sprendimas turi remtis tuo, kad privalome suvokti sprogstamąjį visuotinių sąsajų, kurios padaro situaciją tokią pavojingą, pobūdį. Jei jau šitai padarysime, turime nusiteikti ilgam ir sunkiam darbui keisti egzistuojančias ribas. Esu įsitikinęs, kad padaryti mažiau tikrai nepakanka. (...)
Dabar uždavinys – ne tobulinti sistemą, bet konfrontuoti su jos apribojimais. Tikroji utopija yra ne radikalus revoliucinis pokytis, bet įsitikinimas, kad mums, privilegijuotų šalių gyventojams, viskas gali be pabaigos tęstis taip, kaip yra dabar.
