Ar Donelaitis yra atėjęs į lietuvių kultūrą?

Donelaitis gyveno, mokėsi viename iš pačių geriausių Europoje Karaliaučiaus universitete. Jo studijos apima 1736–1740 metus, kai šiame universitete dirbo ištisas vokiečių teologų, humanitarų, istorikų ir kitų specialistų žvaigždynas. Nemaža jų dalis yra itin nusipelniusi lietuvių kalbai, jos raštijos tyrimams. Donelaičio teologijos profesorius Johanas Jokūbas Kvantas turi ypatingų nuopelnų lietuvių raštijai, nes su jo veikla yra susijęs pirmasis Šventojo Rašto leidimas, pasirodęs Karaliaučiuje 1755 metais. Visi šie svarbūs dalykai rodomi mūsų bibliotekos parodoje, šis kontekstas tarsi įveda į Donelaičio gyvenimo bei jo kūrybos pristatymą.

 

Mažoji Lietuva, kurioje gyveno Kristijonas Donelaitis, po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pakeitė savo pavidalą – jos tiesiog nebeliko, tačiau ir šiandien žmonės ten gyvena. Su džiaugsmu galime teigti, kad Donelaitis tapo ir šių dienų Kaliningrado srityje gyvenančių žmonių kultūrine savastimi. Su Donelaičiu Lietuvoje prasidėjo daugybė kultūrinių dalykų.

 

Tarp istorikų, kuriuos rekomenduočiau paskaityti, paminėčiau Algirdą Matulevičių. Jis prisidėjo prie LMA Vrublevskių bibliotekos rengiamos parodos – pasidalino savo žiniomis, parašė nedidelį straipsnelį parodos katalogui, padėjo mums atrinkti svarbiausius dalykus apie Mažąją Lietuvą ir Donelaitį. Šiuose ir kituose įdomiuose darbuose detaliau aprašyta, kas valdė Prūsijos karalystę XVIII amžiuje ir kas ten vyko. Čia įdomiai aptartas maro laikotarpis – Mažosios Lietuvos tragedija, kai mirė apie 150 000–160 000 gyventojų, o po maro buvo siekiama apgyvendinti lietuviškas sritis atkeliant gyventojus iš Austrijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

 

Jau pernai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido naują Donelaičio „Metų“ leidimą, parengtą žinomo tekstologo Miko Vaicekausko. Knygą lydi stiprus literatūrologo Dariaus Kuolio įvadas. Jis provokuoja skaitytoją, primindamas XIX a. pradžios poeto Silvestro Gimžausko žodžius: „Ir mes turim Donaleitį, / Tiktai asam mažai skaitį.“ Darius Kuolys klausia, ar iš tikrųjų Donelaitis yra atėjęs į lietuvių kultūrą? Regis, jo manymu, kol kas Donelaičio tinkamai nepažįstame. Bet su tuo galėtume ginčytis. Sakytume priešingai.

 

Su Donelaičio palikimu gyvename jau mažių mažiausiai 100 metų. Per tą laikotarpį jo kūryba, asmenybė, poetinėmis formomis „Metuose“ skelbtas mokymas lydi pačias įvairiausias lietuvių šiuolaikinės kultūros sritis. Literatūroje Donelaitis buvo tas žmogaus, už kurio pečių iškilo daug modernią lietuvių grožinę literatūrą kūrusių iškilių žmonių, pirmiausia Maironis. Jam lemtingai apsispręsti kryžkelėje, kurti lenkų ar lietuvių kalba, padėjo Donelaitis. Donelaitį labai aukštai vertino Adomas Mickevičius, gražių eilėraščių jam yra skyrę iškiliausi poetai: Kazys Binkis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, sukūręs poemą „Donelaitis“, išeivijos poetas Kazys Bradūnas – poema „Donelaičio kapas“, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, kunigas Ričardas Mikutavičius, o dabar ir jaunosios kartos poetai.

 

Literatūros moksle matome ne vieną dešimtį iškilių asmenybių, nagrinėjusių Donelaičio darbus, – Marcelinas Ročka, Leonas Gineitis, Jurgis Lebedys, Jonas Kabelka, Jonas Girdzijauskas. Tai sudaro literatūrologijos aukso fondą.

 

Dailėje, teatre irgi rasime kūrėjų, vertinančių Donelaičio svarbą. Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš emigracijos grįžęs Jonas Jurašas ėmėsi būtent Donelaičio temos, vildamasis, kad yra tinkamas metas pradėti megzti tvirtesnius ryšius su mūsų istorija. Neseniai pasirodė Eimunto Nekrošiaus „Metai“, Rolando Kazlo spektaklis apie Donelaitį.

 

Donelaitis reikšmingas ir paprastiems žmonėms. Nemažai žmonių būrėsi į Donelaičio vardo draugijas, visuomenines organizacijas, joms atrodė prasminga ne save garsinti, o kasdien dirbti tvarkant Donelaičio memorialą, telkiant žmones prasmingai veiklai, stiprinant lietuvybę Lietuvoje ir Karaliaučiuje. Gražu matyti, kaip dirba Donelaičio draugijos Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje – ten neseniai pastatytas paminklas Donelaičiui. Taigi Donelaitis skleidžiasi kur kas plačiau, nei jo telpa į vadovėlius ar knygas.

 

Taip, Donelaičio kūryba yra versta bene į 20 kalbų: anglų, armėnų, baltarusių, čekų, esperanto, estų, gruzinų, italų, japonų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, sorbų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, žydų. „Metai“ išversti į 12 pasaulio kalbų. Į latvių kalbą „Metų“ fragmentai buvo išversti gana anksti – 1821 metais. Tai padarė latvių švietėjas Karlas Fridrihas Vatsonas. Donelaičio kūrinių fragmentus nuolat vertė žymiausi Latvijos rašytojai. Pilnas Paulio Kalvos „Metų“ vertimas „Gadalaiki“ pasirodė 1963-aisiais, o 2011 metais buvo išleistas naujas vertimas į rusų kalbą „Времена“, vertė klaipėdietis poetas Sergejus Isajevas (slapyvardis Clandestinus). Neseniai išėjo vertimas į ispanų kalbą – vertė Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto Romanų kalbų katedros docentė Carmen Caro Dugo. Visas šias knygas galima pamatyti parodoje.

 

Donelaitis – labai lietuviškas pirmiausia dėl įstabių gamtos vaizdų, kurie užgauna širdį. Jaudina etinė, moralinė, teologinė jo „Metų“ dalis, pavadinta „Žiemos rūpesčiai“. Kiekvienas turėtume šiais metais imti ir paskaityti Donelaitį iš naujo, juolab kad galėsime jo gausiai rasti knygų mugėje ir susidurti per skaitymus, kurie bus surengti ne viename Lietuvos mieste. Donelaičio „Metus“ sudaro daugybė klodų. Vienaip skaitome jaunystėje, kitaip vėliau. Man įdomu stebėti, kaip jį interpretuoja specialistai, tyrinėję Donelaičio fenomeną, pavyzdžiui, Darius Kuolys, Daiva Krištopaitienė. Kiekvienas pamato ką nors savita ir originalaus, papildo vienas kitą. Tai rodo, kokios gelmės jame slypi. Mano bičiuliui, Prahos universitete dirbančiam baltistikos specialistui Iljai Lemeškinui Donelaitis yra brangus dėl unikalaus metrotonistinio hegzametro, paremto ne tik kirčiuotų ir nekirčiuotų, bet ir ilgųjų bei trumpųjų balsių kaita – tai labai unikalu ir gražu. Jis per Donelaitį yra įsimylėjęs lietuvių kalbą. Linkėčiau kiekvienam atrasti savo Donelaitį. O šie metai tam yra labai parankūs.

 

Paroda veikia iki vasario 13 d.