Knygos

Monika Krikštopaitytė

Vidas Poškus. Menininko dirbtuvė: 42 istorijos, Vilnius: Tyto alba, 2017, 1500 egz., 306 p.

Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.

Andrius Maslekovas

Mintys perskaičius Arvydo Malcio kūrybai skirtą knygą

Vienas iš 2017-aisiais savo sukaktį minėjusių menininkų – kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys. Šis kūrėjas tikrai negali skųstis savo šešiasdešimtmečiui skirtų renginių trūkumu. Jo kūryba per metus skambėjo net 22 skirtinguose koncertuose. Net keturi iš jų buvo autoriniai: du Vilniuje bei po vieną Kijeve ir Maskvoje. A. Malcio muzika yra išties unikalus reiškinys Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulyje. Ją dažnai atlieka žymūs atlikėjai bei kolektyvai, tokie kaip Camila Hoitenga, David Geringas, Sergejus Krylovas, Jurijus Bašmetas, „Maskvos virtuozai“, „Maskvos solistai“, Lietuvos kamerinis, Nacionalinis simfoninis orkestrai ir daugelis kitų. Jų atliekama A. Malcio muzika skamba prestižinėse scenose kartu su tos pačios kartos kompozitorių bei klasikų kūriniais. Stilistiškai ji puikiai tinka tokiame kontekste. Kita vertus, šio kompozitoriaus kūrybą groja ir jauni, iššūkių ieškantys atlikėjai (Vytautas Giedraitis, Giedrius Gelgotas, Domas Jakštas, Ignė Pikalavičiūtė, trio „Claviola“, VDU kamerinis orkestras ir kt.), o tie patys opusai suskamba ir kiek netikėtuose kontekstuose. 2017 m. maestro Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras A. Malcio „Perskeltą tylą“ atliko „Druskomanijos“ festivalyje greta kompozicijos bakalauro studijas baigiančių studentų darbų. Ir šis kūrinys ne tik neiškrito iš bendro stilistinio konteksto, bet ir pelnė didžiules jaunosios kartos kompozitorių ir šiuolaikinės muzikos gerbėjų ovacijas.

Agnė Narušytė

Arūnas Kulikauskas. Photoobjects, NoRoutineBooks, 2017.

Ant mano stalo – ypatinga knyga. Net ne knyga, bet fotoobjektas, viduje – taip pat fotoobjektai. Šie dviejų susiduriančių oo akiniai tarsi praneša, ką pamatysiu atsivertusi medinį viršelį – perlaužtus akinius, iš pradžių vieną jų pusę, o paskui kitą, ir abiejose – po nufotografuotą akį. Pirmoji žiūri tiesiai į mane ir aš pasitaisau akinius, antroji žiūri ten, gilyn, į knygą – kas slepiasi tuose puslapiuose apiplyšusiais krašteliais, kas užversta, kas užlankstyta.

Ramunė Balevičiūtė

Daiva Šabasevičienė. Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Daivos Šabasevičienės knyga apie Regimantą Adomaitį pasirodė jau senokai. Seniai įvyko ir jos sutiktuvės Vilniaus mažajame teatre, minint aktoriaus jubiliejų. Abu knygos „kaltininkai“ –  ir jos autorė, ir herojus – turbūt jau pamiršo susitikimų su žiūrovais, aktoriaus gerbėjais, kuriems visų pirma ir skirta ši knyga, maratoną. Nurimus proginiam patosui, norėjosi ramiai pažvelgti į Daivos Šabasevičienės ir Regimanto Adomaičio bendrą kūrinį – solidžią, beveik 300 puslapių knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. Knygų apie Lietuvos teatro istoriją ir dabartį turime nedaug, todėl kiekvienos pasirodymas svarbus ir reikšmingas.

Kodėl knygą vadinu bendru teatrologės ir aktoriaus kūriniu? Todėl, kad net nežinant knygos atsiradimo aplinkybių joje pačioje sunku nepastebėti jųdviejų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir sutarimo. Visa teatro bendruomenė žino: menininkai gali besąlygiškai pasitikėti sąžininga, kruopščia ir dėmesinga teatro metraštininke ir vertintoja, teatro žmogumi iki kaulų smegenų – Daiva Šabasevičiene. Ir ji to pasitikėjimo niekad neapvilia. Apie lietuvių teatrą, jo asmenybes ji yra parašiusi turbūt daugiausia iš mūsų visų. Iš tiesų teatrologės produktyvumas kelia pavydą: be daugybės straipsnių, kone kasmet pasirodo ir jos parašyta arba parengta knyga. Tokį tempą gali palaikyti tik žmogus, visiškai atsidavęs profesijai.

Kęstutis Šapoka

„Post Ars partitūra“, sudarė Agnė Narušytė. Vilnius, „M puslapiai“, Šiuolaikinio meno centras, 2017, 520 p., 300 egz.

Pradėsiu tuo, kuo turėjau baigti, ‒ nuoširdūs komplimentai Agnei Narušytei ir grupės „Post Ars“ nariams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie įspūdingos knygos atsiradimo.

Knyga sudėliota logiškai ‒ nuo grupės veiklos priešistorės iki debiuto ir šiandienos. Kita vertus, gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga yra tarsi labirintas, siūlantis daugybę krypčių ir išeičių. Pasiteisina sumanymas įtraukti kitų autorių anksčiau ar specialiai šiai knygai rašytus tekstus. Be to, visa tai savo tekstais sucementuoja Agnė Narušytė. Knyga raikoma skyriais, žaidžiant partitūros leitmotyvais: uvertiūra, rečitatyvai, tutti, diverttimento, timpani, con bravura, concerto grosso, duo, trio... ir vėl kvartetas, da Capo, applause ir bis.

Uvertiūra ‒ stiprūs pirmieji akordai ‒ Gintaro Zinkevičiaus ir Česlovo Lukensko pamąstymai apie XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnių, jo atmosferą, 1979‒1984 metais fotografuotas Sovietų Sąjungos didmiesčių dykvietes, šiukšlynus. Knygos sudarytojos įvadinis tekstas. Beje, anot Zinkevičiaus, anuomet viename Maskvos šiukšlyne netgi įvyko smulkus ginčas dėl kelių „daiktų“, kuriuos, paaiškėjo, jau buvo „atsidėję menams“ toks vyriškis su moteriškaite. Tas vyriškis buvo Leonidas Bažanovas...

Paulina Blažytė

Irena Giedraitienė. Moteris su fotokamera. Vilnius, Kultūros meniu, 2016

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Gabrielius Simas Sapiega

„Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“

Gruodžio 1 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslinė bendruomenė pasitiko naują leidinį – Gražinos Daunoravičienės knygą „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“. Kaip tokių gigantiškų knygų pristatymuose pokštaujama, jei jus užpultų gatvėje, su tokiu talmudu garantuotai pritrėkštumėte ne vieną blogą padarą, o liaunos muzikologės, kaip sakė Rūta Gaidamavičiūtė, tikrai ilgai neišlaikytų jos rankose. Šios knygos svoris, žinoma, vertinamas ne tik lapų kiekiu (668 puslapiai!), bet ir savo reikšme Lietuvos muzikologijos kontekste. Knygą sudaro dvi didelės dalys, teorinė ir istorinė.

Knygos pristatymo vakarą koordinavo Jūratė Katinaitė, kalbėjo Jonas Bruveris – vienas iš knygos recenzentų. Subtilusis žodžio meistras nepagailėjo pagyrų autorei, nors ir pakritikavo dėl knygos apimties ar net pavadinimo pasirinkimo. Galiausiai, pabaigoje neutralizavęs kritinį žvilgsnį, vis dėlto išryškino didžiausias šios knygos teigiamybes. Kaip teigė J. Bruveris, visų knygoje iškeliamų, aprašomų bei nagrinėjamų idėjų ir savybių, nuomonių, faktų, tiesų, kaip ir išnagrinėtų komplikuotų partitūrų puslapių gausa yra tiesiog stulbinanti. Kiekvienas sakinys yra pilnas intelektualinio krūvio. Tačiau tą gausą ryžtingai tvarko pasigėrėtinas autorės sugebėjimas tai paversti sklandžiu moksliniu, skaitymo neapsunkinančiu tekstu. Knygos kalba yra itin vaizdinga, laki, bet terminologijos požiūriu – tiksli ir aiški. Daugeliu aspektų tai naujas žodis mūsų muzikologijoje. Veikalas prilygsta jame bei pasaulio muzikologų darbuose nurodomų, cituojamų šiandieninės Europos bei kai kurių kitų šalių muzikologijos, kultūrologijos ir pan. autoritetų veikalams. Tai vienas reikšmingiausių darbų per visą lietuvių muzikologijos istoriją.

Daiva Šabasevičienė

Aušra Marija Sluckaitė, Spektaklių ir sapnų klavyrai, Kultūros barai, 2016, p. 608.

Tik ką pasirodžiusi Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“– ne tik režisieriaus Jono Jurašo kūrybos apžvalga, bet ir teatrinis romanas, kurio siužetą sudaro didžiąją gyvenimo dalį greta buvusios žmonos vidinis monologas. Nors knyga stora, – joje sudėtos dvi savarankiškos knygos: „Po dvynių ženklu“ (perleista: Vaga, 1994, 176 p.) ir „Namai be namų“, – ją lengva skaityti, nes nuosekliai pasakojamas teatrinis gyvenimas pilnas įdomių įvykių, netikėtų posūkių ir eseistinių pasažų. Knygos herojus Jurašas mėgsta greitį kelyje ir Amerikos keliais skrieja vėjo greičiu (kaip rašoma prisiminimuose), tad Sluckaitė šį „greitį“ naudoja keliažanrėje knygoje, sugebėdama ne tik važiuoti režisieriaus sudarytu spektaklių maršrutu, bet ir stabtelti įdomesnėse stotelėse bei apmąstyti jųdviejų išaugintą kūrybą.

Šiuos menininkus pažįsta didžioji dauguma XX a. antros pusės kūrėjų. Jie – menininkai nomadai, kuria visame pasaulyje, tad jų kūrybinės arterijos siekia net kelis žemynus. Ir svarbiausia – jie laukiami Lietuvoje. Kiekvienais metais tenka išgirsti frazę: „Šiandien spektaklį žiūrės ir Jurašai.“ Tai tarytum įvertinimas, tam tikra tylomis parašyta recenzija. Jų geranoriškumas ir atvirumas teatrui – neišsenkantis, ir tai labai svarbu visai teatrinei bendruomenei.

Erika Grigoravičienė

Knyga apie Mindaugo Navako parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Linas Vildžiūnas

Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ kontekstai

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.