Ateis diena, kai mūsų BVP bus ne mažesnis, mūsų PVM ne didesnis nei kitų Europos Sąjungos šalių, o mūsų švietimas ne prastesnis nei Suomijos, taigi ilgainiui... Tačiau yra sritis, kur laikas mums nepagelbės, o galbūt net ir pakenks. Laikas nėra naudingas mūsų kolektyvinei atminčiai, mūsų netolimos praeities suvokimui. Čia Lietuva turi įveikti 50 metų nutylėjimo bedugnę, per kurią sunku peršokti, nes pernelyg matomi yra įvykiai, kurių pasekmes tebejaučiame.
Kalbame vėlgi apie Holokaustą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, turėjome viską prisiminti. Tačiau pokario kartos apie praeitį sužino iš antrų ar net iš trečių lūpų, nes liudytojų teturime vienetus. Griebiamės kronikų, archyvinių dokumentų. Vakarų Europos šalims jie buvo žinomi, mums – ne. Europai nereikėjo Holokausto švietimo, nes jis vyko visų akivaizdoje, o mums jo prireikė. Iš tikro, daroma daug. Seminarai, ekskursijos, pamokos... Jau vaikai piešia Holokaustą, jau kuria rašto darbus, užrašinėja senelių pasakojimus. Tačiau edukacinis darbas, kad ir koks būtų naudingas, neaprėpia problemos visumos. Vaikai atpasakoja, ką girdi, ką skaito, jie žino: tai buvo baisu, tragiška. Jie tampa motyvuoti. Tačiau ar toks pažinimas nėra vien informacija? Ar mes, skaitydami apie žiauriai numalšintą Spartako sukilimą, patiriame emocinį sukrėtimą? Ar tai mus auklėja, ar padaro geresnius? Kalbėdami apie nacių nusikaltimus ir užbaigdami savo kalbas egzorciniu šūkiu: „Kad tai niekada nepasikartotų“, ar esame tikri, kad mūsų žodžiai paveikė klausytojų jausmus ir mintis? Pripažinkime, kad didaktika ar publicistika auklėjimo darbe toli gražu ne visada pasiekia tikslą. Kur kas daugiau gali nuveikti menas. Pirmas dokumentinis filmas apie mirties stovyklas – Alaino Resnais „Naktis ir rūkas“ daugeliui atvėrė akis ir prisidėjo formuojant europiečių kolektyvinę atmintį. „Aš nieko nežudžiau, – rašė peržiūrėjęs filmą jaunuolis Wiardas Ravelingas. – Kad esu vokietis, tai jokia mano kaltė ar nuopelnas. Tikrai neturiu nieko bendra su nacių nusikaltimais, bet mano sąžinė nėra rami. Tas siaubas mane persekioja.“ Sukurtas 1955 m., Prancūzijoje įtrauktas į mokymo programas, „Naktis ir rūkas“ Lietuvoje parodytas 2005 m., kai galėjome atpažinti jo kadrus, tiražuojamus kituose filmuose. Talentingas meno kūrinys mus pasiekė pavėluotai.
Ir štai atėjo menininkė. Eligija Volodkevičiūtė – gerų, išmintingų knygelių vaikams autorė, suprantanti savo skaitytoją ir mokanti su juo bendrauti. Dabar iš jos gavome pirmą Lietuvoje vaikams skirtą knygą apie Holokaustą. Sudėtingas nuotykinis siužetas atskleidžia skaudžius įvykius, alkį ir baimę, neteisybę ir sielvartą. Bet – jokio verkšlenimo, jokio banalumo. Pasaulis matomas tyrų, nekaltų būtybių akimis, personažai – mažoji geto kalinė ir jos draugai gyvūnėliai – nuoširdūs, ne saldžiai naivūs, bet rimti, kokie būna vaikai, kai stengiasi ką nors suprasti. Tuo šiurpesni atrodo jų akimis išvysti masinių žudynių vaizdai, sunki suvarytų į aptvarą, pažemintų žmonių būtis. Tai – ne žaidimas, o tikrovė, ir skaitytojas įsijaučia į mažosios kalinės būseną, nerimauja dėl jos ir kitų vaikų likimo, empatija nedingsta net užvertus knygą. Tolerancijos problema, šiandien tokia aktuali, sprendžiama per draugiškus Katino ir Pelės santykius. Okupacinės valdžios įsakymai, savaime žiaurūs ir absurdiški (pvz., draudimas vaikščioti šaligatviais, lankytis parkuose ar prisėsti ant suoliuko) talentingai perteikti metaforomis: „(...) žingsniuodamos gatve, jos žvalgėsi į dangų, nes nenorėjo matyti sargybinių ir troško jaustis laisvos. Taip elgėsi ne vienas gyventojas, kol gete jiems, kaip bedieviams, buvo uždrausta žiūrėti į dangų. Šis kartas buvo paskutinis, kai mergaitė sykiu su mamyte žvelgė į saule.“ Knyga pasakoja apie nelinksmus dalykus, bet ji nėra nei baisi, nei niūri. Net apie baisiausius įvykius pasakojama visai tikroviškai, ir tai, kad liudytojas yra katinas, pabrėžia, kad kalbama apie protu nesuvokiamus dalykus: žmonių žudymą, knygų deginimą... Tikrovės siaubui badmiriaujanti mažoji geto kalinė Miracha priešpriešina gyvenimo džiaugsmą – juk gyvena savo gražiausius metus. Ji bendrauja su pasauliu, jo nebijo. Net pats žiaurusis ponas Karas ją labiau stebina nei gąsdina, toks jis čia atrodo atstumiantis, niekam nereikalingas, pašalinis.
Kai visi baigė gerti arbatą su cukrumi ir valgyti duoną, kaimynė pasilenkė prie draugės ausies ir tyliai pasakė:
– Į kišenę įsidėjau du gabaliukus cukraus. Grįždama vieną duosiu tau. O gal tu jau paėmei savo dukrai?
– Ar taip galima – vogti? – pasipiktino ji. – Juk žmogus mus vaišina.
– Ir kodėl gi ne? – įsižeidė Ana. – O kaip jie galėjo viską iš mūsų atimti? Sukišo į getą, degina, tyčiojasi, žudo, o čia tik du gabaliukai cukraus.
– Bet ar mes turime pasidaryti tokie, kaip jie?
– Aš apie tai nepagalvojau, – atsakė kaimynė ir nutilo.
Tokiai knygai sukurti prireikė nemažo pasaulinės kultūros, tautosakos bei mitologijos pažinimo. Čia veikia mitinės būtybės iš senovės žydų padavimų – Golemas ir Banginis, sutinkame ir tradicinį trijų maginių elementų paieškos motyvą. Blogis, kurį įkūnija ponas Karas, yra galingas, todėl jam nurungti susitelkia visos stichijos – geroji ponia Saulė ir nė kiek ne piktesnė ponia Baltoji žiema, kuri smalsulei Mirachai parodo, kaip gaminamos snaigės.
Dėl kelių savo lygmenų – nuotykinio, edukacinio ir filosofinio – ši neeilinė knyga yra įdomi ir vaikams, ir suaugusiems. Paprastai ir aiškiai traktuojami pagrindiniai gyvenimo įstatymai – nuoširdumas ir Gėris.
