Augti

Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“

Visažiniame internete radau, kad daugiau kaip 10 knygų per metus Lietuvoje perka tik 3 procentai gyventojų. Palyginęs šią informaciją su amerikiečių skundais, kad jų šalyje knygas skaito tik šiek tiek daugiau nei pusė gyventojų, pasijutau nejaukiai, net jei man ir sakysite, kad turime daug bibliotekų. Tačiau patys žinote, kokie tose mūsų bibliotekose skaitiniai populiariausi. Net jei atpratote skaityti knygas, paimkite į rankas naują „Kino“ žurnalo numerį. Akis už jo viršelio užklius iškart, nes nuotraukoje – ne kokia nors asociacijų nesukelianti gražuolė, o neseniai „Sidabrinės gervės“ savininku tapęs aktorius Marius Repšys. Kuo patiko ir kuo nepatiko Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, kuris šiemet susirinko visus svarbiausius Lietuvių kino akademijos apdovanojimus, žurnale aiškina Rūta Smilga. „Šventasis“ ekranuose pasirodys jau rudenį. Recenzuodamas Audriaus Stonio filmą „Moteris ir ledynas“, Narius Kairys neslepia nepasitenkinimo, kad filmas yra ne toks, koks turėtų būti. Tuo įdomiau bus skaityti Stonio pokalbį su Dovile Grigaliūnaite apie dokumentinio kino režisūrą. Agnė Mackevičiūtė liko patenkinta lietuvių trumpametražiais filmais, kurių premjeros, kaip ir „Šventojo“ bei „Moters ir ledyno“, įvyko per festivalį „Kino pavasaris“. Tarptautinę šio renginio programą „Kine“ savaip – nusprendusi pasižiūrėti, kaip festivalio filmuose rodomos moterys, – apibendrina Kristina Tamelytė. Dovilė Raustytė pasikalbėjo su festivalio svečiu – lenkų aktoriumi ir intelektualu Dawidu Ogrodniku. Jų pokalbyje nuskambėjo viena svarbiausių šios mano vasaros minčių. Į klausimą, kam jam būtini sudėtingi vaidmenys, aktorius atsakė: „Kartą savo psichoterapeutės paklausiau, koks jos gyvenimo tikslas. Ji atsakė – augti. Aš nenoriu kopijuoti jos pavyzdžio, tačiau supratau, kad mano gyvenimo prasmė – ta pati. O augti man padeda būtent sudėtingi filmavimai, jiems ruošiantis sutikti žmonės, jų poelgiai, darbas su savimi.“

Kitas festivalis, apie kurį rašo „Kino“ autoriai, – Kanai. Gediminas Kukta straipsnyje apie konkursinę festivalio programą „Trumpi (grožio) blyksniai“ pastebi: „Liko tik keli vaizdai (scenos, epizodai, kadrai) iš skirtingų kūrinių. Jie nebūtinai paaiškina ar apibendrina matytus filmus. Dalis jų net nėra esminiai, raktiniai ar man patikę. Bet jie, matyt, kažką sako apie kiną, pasaulį ir mane.“  Pažadu, kad sekti Kuktos nurodytais vaizdų takais bus tikrai įdomu. Šiemet Kanuose įvyko ir naujo Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Jis taip pat greit pasirodys Lietuvos ekranuose. Laukiant „Kinas“ siūlo susipažinti su „Šerkšne“ vaidinančiais Mantu Jančiausku ir Lyja Maknavičiūte. Klausimus Kanuose jiems uždavė Rimantas Oičenka.

Didžioji šio numerio tema – televizijos serialai. Straipsnyje „Naujasis televizijos aukso amžius, arba Apie ką kalbasi žmonės?“ Mantė Valiūnaitė apžvelgia kelis amerikiečių serialų raidos dešimtmečius, įvardija svarbiausius pokyčius, kultinius serialus, naujausias tendencijas, pataria, ko laukti artimiausiu metu. Jei dar vis gėdijatės savo aistros serialams, perskaitę straipsnį patikėsite, kad taip elgtis nebemadinga.

Iš arčiau žurnale pristatomas suomių režisierius Aki Kausrismäki. Neringa Kažukauskaitė jį vadina paskutiniu humanistu. Kritikė pabrėžia: „Režisierius nepajudinamai tiki, kad pasaulis turi būti žmogui teisingas ir geras, kad žmonės vienas kitą turi atjausti ir vienas kitam padėti. Ten, kur yra žmogiška atjauta, solidarumas, švelnus humoras, visada bus ir viltis.“ Živilė Pipinytė supažindina su amerikiečių aktore Rooney Mara, išgarsėjusia merginos su drakono tatuiruote vaidmeniu.  

„Kino teatro“ rubrikoje Rūta Birštonaitė recenzuoja Bertrand’o Bonello „Nocturamą“, Auksė Kancerevičiūtė – Xiaogango Fengo „Aš nesu ponia Bovari“, Elena Jasiūnaitė – Jano P. Matuszynskio „Paskutinę šeimą“, Ramūnas Pronckus – Park Chan-wooko „Tarnaitę“, Ilona Vitkauskaitė – Aki Kaurismäki „Kitą vilties pusę“. „Namų kino“ rubrikos autorius Ramūnas Pronckus siūlo pasižiūrėti (arba nerekomenduoja to daryti) Denis Villeneuve’o „Atvykimą“, Davido Mackenzie „Bet kokia kaina“, Jameso Mangoldo „Loganą. Ernį“, Paolo Genovese’s „Tobulus melagius“. Pastarasis filmas pelnė šio „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijas, šiuo ažiotažu abejojantis Pronckus teigia: „Šio filmo sėkmė parduotų bilietų ir atsiliepimų pavidalu – tiesiog gąsdinanti. Tie pavidalai jau geri du mėnesiai slankioja viešojoje erdvėje ir baugina išsilavinimą, padorumą, vietomis – net sveiką protą. Išties sunku suprasti, kodėl šis pigus, turgaus mąstymo ir muilo operos stiliaus filmas susilaukė tokio milžiniško susidomėjimo.“ Į panašų klausimą bando atsakyti ir Živilė Pipinytė feljetone „Ne tas filmas“. Ji gana skeptiškai vertina šių dienų kino kūrėjų galimybes parodyti sudėtingus nematomų žmonių gyvenimus.

Jūsų – Jonas Ūbis