AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Filmai iš Europos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 25 (1219), 2017-06-23

Rainerio Wernerio Fassbinderio gyvenimas buvo intensyvus: jis mirė trisdešimt septynerių ir paliko trisdešimt septynis filmus. Fassbinderis mėgdavo cituoti Rimbaud eilutę „Aš esu kitas“ ir buvo apsėstas stebėtojas. Prisiminimuose apie Fassbinderį dažna kovotojo su tamsa metafora, nors jis nuolat, nuo pat paauglystės, išgyveno neviltį ir depresiją. Jo filmuose pilna veidrodžių: nuolat fiksuojami atspindžiai, regis, turėjo padėti Fassbinderiui atrasti, pamatyti save. Todėl neatsitiktinai paskutinio kūrybos laikotarpio filmai skamba lyg meilės prisipažinimas kitam veidrodžių ir atspindžių gerbėjui kine Douglasui Sirkui. Fassbinderis neslėpė, kad šis Holivudo melodramų kūrėjas pakeitė jo mąstymą apie kiną. 1981 m. pasirodęs filmas „Lili Marlen“ (LRT Kultūra, 24 d. 22 val.) – dar viena pagarbos duoklė Sirkui.

 

„Lili Marlen“ Fassbinderis prisilietė populiaraus mito – dainą, kuri išgarsino filmo heroję Vili (Hanna Schygulla), Antrojo pasaulinio karo metais dainavo abiejose fronto pusėse. Bet dainos šlovė nedomino Fassbinderio. Kaip ir filme „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ (1979), jis norėjo parodyti moterį, kurios likimas neatsiejamas nuo 1938–1945 m. Vokietijos istorijos.

 

„Lili Marlen“ prasideda 1938-aisiais, kai kabareto dainininkė Vili įsimyli Šveicarijos žydą Robertą (Giancarlo Giannini), kuris kartu su tėvu padeda žydams pabėgti iš Vokietijos. Vili netikėtai išgarsėja, įrašiusi į plokštelę seną sentimentalią dainą, kurią transliuoja vokiečių kareivių radijo stotis. Tačiau netrukus ir ji bus įtraukta į politiką... Fassbinderio biografas Jurgenas Trimbornas yra rašęs, kad, panašiai kaip Balzacas savo „Žmogiškojoje komedijoje“, režisierius ėmėsi uždavinio savo filmuose sujungti Vokietijos istoriją su dabartimi.

 

Regis, panašų uždavinį sau kėlė ir Aleksandras Mindadzė 2010 m. filme „Eilinį šeštadienį“ (LRT, 27 d. 23.20). Filme rodoma viena para – 1986 m. balandžio 26-oji Pripetėje. Nuo ankstyvo ryto, kai jaunas partinio aparato sraigtelis Valerijus (Antonas Šaginas) atsitiktinai sužino, kad naktį Černobilio atominėje elektrinėje, kurią ir aptarnauja miestelio gyventojai, kažkas įvyko. Kiti gyventojai dar to nežino ir rengiasi gerai praleisti saulėtą šeštadienį. Kai Valerijus suvoks, kas iš tikrųjų vyksta, jam reikės pasirinkti – gelbėti žmones ar paklusti valdžios įsakymui ir „nesėti panikos“.

 

Nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos Rusijoje egzistavo unikalus kūrėjų duetas: scenaristas Mindadzė ir režisierius Vadimas Abdrašitovas. Jų filmai pasakojo iš pirmo žvilgsnio kasdieniškas istorijas apie „eilinius tarybinius žmones“. Tie žmonės jų filmuose dažnai ne savo noru atsidurdavo sudėtingose arba katastrofiškose situacijose, kurios priversdavo filmų personažus gal pirmąkart susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Mindadzę ir Abdrašitovą domino homo sovieticus fenomenas. Realistiškai atkurta to žmogaus erdvė (ankšti butai, apšiurusios kontoros, negyva žalia ar mėlyna spalva nudažytos sienos) jau savaime suteikdavo filmams siurrealistinį atspalvį. Kiekvienas įvykis – traukinio katastrofa ar atsargos karininkų karinės pratybos – kūrėjams buvo pretekstas atskleisti sovietinės tikrovės absurdiškumą. Kai pamačiau pirmuosius rumunų Naujosios bangos filmus, iškart prisiminiau Mindadzę ir Abdrašitovą.

Paskutiniais dešimtmečiais jie kuria atskirai. Bet neatsitiktinai Mindadzės filmo operatoriumi tapo Olegas Mutu, filmavęs bene svarbiausius rumunų paskutinių metų filmus „Pono Lazaresku mirtį“, „Keturis mėnesius, tris savaites ir dvi dienas“ ir visai neseniai – Linos Lužytės
„Amžinai kartu“.

 

Mindazė yra sakęs, kad „Eilinį šeštadienį“ – absoliučiai rusiškas filmas, nes Rusijoje mirtis visada šalia, užtat gyvenimas spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Todėl režisierius ir panardina žiūrovus į hiperbolizuotą šventę. Vestuvės filme – tarsi viduramžių karnavalas, kai nusitrina įprastos ribos, kai mėgaujamasi malonumais ir, žinoma, alkoholiu. Regis, Mindadzei rūpėjo suprasti, kodėl Rusija nuolat yra šalia simboliško Černobylio.

 

Filmų iš Europos bus ir daugiau. Gruzino Vano Burdulio „Užšalusių fontanų vasara“ (LRT, 26 d. 22.35) papasakos apie tris nedidelio pietų miesto gyventojų, kurie visi kažkodėl prisimena užšalusius fontanus, dienas. Šio 2015 m. sukurto filmo titruose yra lietuviškų pavardžių – Ramunė Čekuolytė, Andrius Paulavičius, Stasys Baltakis.

 

Italės Marios Sole Tagnazzi filmo „Vieniša kelionė“ (LRT, 24 d. 23 val.) herojė – keturiasdešimtmetė Iren (iš Nanni Moretti filmų pažįstama nuostabioji Margherita Buy) – neturi nei vyro, nei vaikų, bet gali didžiuotis „svajonių darbu“: ji incognito inspektuoja prabangius viešbučius visame pasaulyje. Nuo Iren priklauso, ar viešbutis išsaugos savo „žvaigždutes“ – ji tikrina, ar sriuba pakankamai šilta, ar personalas draugiškas ir pan. Iren neieško stabilumo, ji jaučiasi laiminga, bet kartu ir visur svetima, tačiau netrukus bus priversta tuo suabejoti. Kitaip nei dauguma panašių filmų, „Vieniša kelionė“ pasakoja apie didžiausią svajonę, kuri yra laisvė.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

Į viršųĮ VIRŠŲ